Ar kino festivalis „Scanorama“ nušvito eteryje šį rudenį?

Jau ilgą laiką, nuo 2003 metų, rudens sezonu į Lietuvą įžengia vienas seniausių kino festivalių „Scanorama“. Kiekvienais metais šio festivalio vedami susiburia dešimtys tūkstančių kino mylėtojų, kurie gauna ypatingą progą – anksčiau nei kiti žiūrovai pamatyti rinktinius Europos ir kritikų pamiltus kino filmus iš kitų žemynų. Šį lapkritį festivalio žiūrovai didžiuosiuose kino teatrų ekranuose galėjo išvysti pažįstamus Holivudo veidus: Emma Stone (vaid. „La La žemė“, „Kruela“), Willem Dafoe („Žmogus voras“, „Švyturys“) Tilda Swinton („Pasikalbėkime apie Keviną“, „Narnijos kronikos“), Mads Mikkelsen („Medžioklė“, „Dar po vieną“) bei daug kitų visai nematytų ar mažiau girdėtų aktorių. Taip pat pasidžiaugti lietuvių kūryba: režisierė Aistė Stonytė pristatė savo filmą „Mamutų medžioklė“.

„Scanorama“, kaip jau minėta, serviravo platų filmų pasirinkimą, bet didžiausias, mano nuomone, jos perliukas buvo režisieriaus Yorgos Lanthimos „Prasti reikalai“ (angl. Poor Things). Filme pribloškiantį vaidmenį atliko būtent Emma Stone, įkūnijusi unikalią personažę Belą Bakster – jauną moterį, prikeltą iš mirties vienu įdomesniu metodu ir pasaulyje ieškančią savęs iš naujo. Jei tektų kalbėti apie šį filmą dar šimtą kartų, t. y. apie jo vizualiką, veikėjus, vaidybą, kostiumus, jis vis tiek kuo nors sugebėtų nustebinti. Kinematografija yra aukščiausio lygio – tokia, kurios nerastum kituose filmuose, atrodo, kad tik Lanthimos gali taip puikiai sužaisti. Emma Stone atliko bene geriausią savo karjeros pasirodymą, o Willem Dafoe ir Mark Ruffalo (vaid. „Keršytojai“, „Kuždesių sala“) nuo jos savo meistriškumu atsiliko ne ką mažiau. Mačiusiems ankstesnį Lanthimos filmą „Favoritė“, „Prasti reikalai“ gali pasirodyti kaip tikras šedevras (koks jis ir yra, žinoma). Nors filme gausu atspalvių, keistos, futuristinės vizualikos, net ir mėgstančius įprastinius, tamsesnius vaizdus jis vis vien sugebės įtraukti.

Dar vienas filmas, kurį teko pamatyti gyvai „Scanoramos“ festivalio metu, buvo „Vampyrė humanistė ieško savižudžio-savanorio“. Skamba juokingai? Taip ir buvo. Saša (vaid. Sara Montpetit) suvaidino geraširdę vampyrę, neturinčią potraukio žudyti. Filmas artimas tipiškai, su šlakeliu mirties ir kraujo romantinei komedijai, kurioje susitinka du visai skirtingi žmonės, šiuo atveju vampyrė ir savižudis. Siužetas rutuliojasi virš valandos, filmą malonu žiūrėti dėl šmaikštesnio veikėjų humoro. Filmo kinematografijoje galima atrasti neoninių šviesų ir tamsos / prietemos vaizdų, kurie suteikia filmui noir (pranc. juodasis kinas) pojūtį, kurį savo filmuose mėgsta perteikti režisierius David Lynch. Su aktorių vaidyba padirbėta atsakingai, o tokie menki trūkumai, kaip keistas pojūtis pavadinimu „Kaip vampyras gali jaustis patogiai prie žmogaus ir atvirkščiai“, visai nublanksta komedijos pabaigoje. Galima pajusti, kad filmas neprailgsta, siužetas turi savotišką pabaigą. Taigi tikrai taip, vien šie du filmai padėjo nušvisti „Scanoramai“ rudens eteryje.

Be trumpų apžvalgų, matyt, kaip kino mėgėjui ar netgi kritikui ne ką mažiau smalsu sužinoti daugiau apie tai, kaip kino festivaliui sekėsi didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Ar dalyvių skaičius buvo kuo nors išskirtinis? Kokie filmai dar dominavo? Ar kino teatruose ir kino gerbėjų širdyje „Scanorama“ tapo numylėtuoju kino festivaliu? Į atrinktus keletą panašių klausimų nebūtų lengva atsakyti, jei nesi prisilietęs prie vidinių jo procesų, tačiau čia pagalbos ranką ištiesė Agnė Zėringytė – „Scanoramos“ festivalio administratorė.

Kaip „Scanoramai“ sekėsi šiais metais? Galbūt pavyko surinkti rekordinį skaičių dalyvių?

Apie rekordus ir skaičius, man atrodo, kad visada galima kalbėti, tačiau, ar kalbos apie tai duoda kokį nors rezultatą, nežinau. Rekordiškai daug ar rekordiškai mažai nenurungs įdėto darbo ir širdies kiekio. Festivalis gyvuoja tarsi gyvas organizmas, o apie rekordinius skaičius po pandemijos vis dar sunku kalbėti.

Kokius filmus pasirinko publika? Tai buvo labiau užsienio režisierių kurti ar galbūt lietuviškas kinas pirmavo?

Tiek lietuvių, tiek užsienio kūrėjų darbai sulaukė nemenko susidomėjimo. Žinoma, tokios asmenybės kaip Mads Mikkelsen, Lars von Trier, Agnes Varda ar Yorgos Lanthimos visada traukia akį ir atveda smalsius, kinu besidominčius žmones, tačiau ir menininkų Dainiaus Liškevičiaus bei Deimanto Narkevičiaus darbai susilaukė didelio publikos susidomėjimo.

Kas be kino filmų sulaukė daugiausiai dėmesio festivalyje?

Festivalis apie kiną ir yra apie kiną. Jeigu žmonės nesirenka į sales, tuomet susirenka pas kino kūrėjus. Diskusijos ir dirbtuvės, manau, susilaukė nemenkai dėmesio, nes kiną kuria žmonės, kurių virtuvės dažnai nemato plačioji publikos dalis. Man asmeniškai festivalyje buvo itin įdomu ir svarbu išgirsti kūrėjų balsą, kurį garsino, pavyzdžiui, po filmų seansų daromi Q&A.

O kas, tavo nuomone, „Scanoramą“ daro ypatingu / išskirtiniu kino festivaliu?

Man šis festivalis kaip gurmanams – geras maistas, kuris sužadina skirtingus skonių receptorius ir leidžia išgyventi naujas patirtis. Turbūt jis išskirtinis tuo, kad čia ateini pažiūrėti kruopščiai atrinkto, gero ir aukštos kokybės kino.

Dėkoju Agnei už nuoširdžius atsakymus. Po festivalio maratono belieka laukti 2024 metų, kurie visiems kino žiūrovams patieks kitų patirčių, o rudens sezonu eteryje vėl pasirodys „Scanorama“. Kino mėgėjams, kaip ir sau, laukimo metu linkiu atrasti paslėptus lobius kino pasaulyje ir per daug nenusivilti Ridley Scott „Napoleonu“ ar David Fincher „Žudiku“.