Kolos skardinė

Dalase šiandien šilta. Nepaisant to, kad jau greit prasidės gruodis, lauke termometrai rodo dvidešimt vieno laipsnio šilumą. Rytinis lietus nedrąsiai pakrapnojo, bet neįsismagino, o vidurdienį debesys pasitraukė nuo dangaus ir saulė maloniai šildo teksasiečių veidus. Šis penktadienis daugeliui valstybės tarnautojų yra nedarbo diena, todėl miestas sklidinas žmonių, kai kur gatvėse jau kybo iškabos, reklamuojančios parduodamus kalėdinius menkniekius.

Raudonų plytų septynaukštis pastatas atspindi saulės šviesą, o jo langai atveria puikų vaizdą į Dealy Plaza parką. Keli kuklūs suoliukai, keletas medžių ir kelis metus neperdažyta balta tvorelė testovi šiame trikampiame parkelyje. Čia dažnai papietauti arba parūkyti ateina Teksaso mokyklinių knygų saugyklos darbuotojai. Savaitgaliais čia renkasi hipiai ir bytnikai. Jie kelia galvos skausmą policijai, rūko suktines ir atvirai bučiuojasi. Negana to - sulaikius vieną ar du - kitą savaitę jų ateina dar daugiau.

Šeštame romanestiško stiliaus pastato aukšte, šalia lango, stovi vyras. Vidutinio ūgio, smulkaus stoto vaikinas nusivalo prakaitą nuo kaktos. Riebaluotais pirštais jis perbraukia neprižiūrėtus ir retus savo plaukus. Laikrodis tiksi ant sienos ir vyras išpučia akis pamatęs kiek valandų. Vyriškis lėtais, bet užtikrintais žingsniais nužingsniuoja iki roletų dėklo. Iš to dėklo jis ištraukia rudą Carcano šautuvą. Lėtas iškvėpimas skirtas sustabdyti širdies trankymąsi į krūtinę.

Prie retų vyro blakstienų pakyla Hollywood markės taikiklis. Jis priartina sklidiną žmonių parką keturissyk ir prieš mėnesį gimtadienį atšventęs dvidešimt ketverių jaunuolis suranda taikinį. ilgas, dvejų metų senumo ir žvilgančiai juodas Lincoln Continental.

Laikrodis išmuša lygiai pusę pirmos. Gaidukas nuspaudžiamas pirmąsyk. Tada antrą ir trečią.

Amerikos prezidento smegenys ištaškomos ant jo žmonos, Teksaso gubernatoriaus ir jo palydovės rūbų, ant prezidento apsaugos darbuotojų nugarų, net priekinio limuzino lango ir kapoto.

Jaunuolis ginklą palieka rudų dėžių krūvoje ir nusileidžia į pirmo aukšto valgyklą.

Ji tuščia, gatvėje kilęs šurmulys dar nepasiekė vienintelės kitos gyvos sielos - valgyklos darbuotojo už prekystalio.

Jaunuolis paprašo kolos skardinės ir akivaizdžiai mindžikuoja, kai į patalpą įlekia pistoletą iškėlęs policininkas. Jis garsiai rėkia reikalaudamas vaikiną iškelti rankas virš galvos. Valgyklos darbuotojas išdrįsta policininkui pasakyti, kad vaikinukas yra knygų saugyklos darbuotojas ir pateikia jo vardą Lee Harvey Oswald’as. Policininkas paaiškina, kad iš šio pastato buvo pasikėsinta į prezidentą ir nulekia link laiptų.

Vėliau Oswald’as dar nušaus vieną policininką, Prezidentas John’as F. Kennedy taps amžinai žinoma auka, scena Teksaso mokyklinių knygų saugykloje amžinai liks pavyzdžiu, kaip kapitalistiniai išmislai gadina žmones.

Šiandien per milžinišką liūtį aš einu Vilniuje. 8853 kilometrai ir 21806 dienos skiria mane nuo tos scenos Dalase. To šilto lapkričio penktadienio.

Šaulys Lee Oswald’as neturėjo laiko. Geriausiu atveju jis būtų spėjęs pabėgti iš Dalaso, bet tai planuoti būtų buvę naivu. Jis buvo sugautas ir nušautas jau po poros dienų. Bet tas neįkainojamas sekundes, kurias jis turėjo, Lee išnaudojo tam, kad nusipirktų skardinę Kolos. Tuo metu šis gėrimas net nebuvo dešimtmetį pilstomas į skardines, bet kai troškina - būna sunku.

Šiandien Vilniuje lyja, kaip ir sakiau. Pila kaip iš kibiro. Sezono liūtis.

Vėluoju į autobusą - mąstau, kiek laiko turiu, kad spėčiau. Užbėgu ir neįkainojamas dvidešimt tris sekundes išnaudoju tam, kad kioske nusipirkčiau skardinę Kolos. Policija manęs negaudo, aš nenušoviau Prezidento. Bet kai troškina - būna sunku.