Laiškas iš Jūros gatvės

Mindaugas Poškus

Pasaulis baigias, todėl reikia rašyti eilėraščius.
- Aidas Marčėnas

Gal sugulsime?

Turėjau jai labai daug klausimų. Norėjau jos paklausti apie mirtį, apie saulę, apie debesis, apie sliekus, apie vaikinus, apie šeimą, bet nespėjau. Norėjau jos paklausti apie sąžinę, bet ironija būtų mane sudeginusi. Norėjau jos paklausti apie vis nedrėgstančius jos skruostus, bet nesugebėjau rasti savyje kažko panašaus į drąsą. Liko daug klausimų, bet neliko pašnekovės. Klausimai ir skausmas yra žymiai geresni partneriai, nei mes kada nors būtume galėję būti.

Apgailėtinas jausmas, kai pats save vimdai. Ne fiziškai, bet sieloje kažkas sukiša du pirštus gerklėn ir laiko už plaukų. Norisi tikėtis, kad klozetas atlaikys visą srovę, kurią mano širdis gali atpilti. Atrodo, kad esi be galo meniškas, bet giliai viduje skaudžiausiais kirčiais save kritikuoji ir neduodi sau ramybės. Nesąmonė.

Išvis, kodėl aš kažką kalbu apie sąžinę ir moralę. Juolabiau apie sielą. Juk visas pasaulis gyvena linksmas dienas, nesukdamas galvos apie tokius padrikai ir melancholiškai sudėtingus klausimus. Mano sąžinė gili tik tiek, kiek gili gundytojo kišenė arba gundytojos iškirptė. Mano moralė yra lankstesnė už balerinas besisukančias “Gulbių ežere”. O siela tėra tokia, kokiai aš jai duodu leidimą būti. Ji tėra pakelėje stovintis, kuprinę ant pečių užsimetęs vaikinas. Mano gyvenimo dilema yra ar man sustoti ir įsileisti jį vidun, ar palinkėti sekmės su sekančiu automobiliu. Šiaip aš net teisių neturiu, bet tai nesvarbu, nes jūs vis dar galvojate apie balerinas baleto scenoje. Arba bent norite galvoti apie jas, o ne apie tą iškirptę. Tiek jau to meno.

Bandau suprasti, kodėl aš išvis negaliu paleisti iš galvos kvailų idėjų ir svajų. Manau, kad tūkstančiai genialių minčių kasdien praskrieja virš mano smegenų paviršiaus ir net nesustoja išlaipinti keleivius, ar užsipilti degalų. Net nesustoja pusvalandžiui pramankštinti kojų mano smegenų senamiestyje. Net nesustoja apsilankyti viešnamyje, kurį švelniai vadinu “fantazija”. Apgailėtinos alegorijos ir metaforos, bet ką man geresnio sukurti, kai genialios mintys tik praskrenda virš manęs.

Geriau jau kurčiau fikcijas apie nelaimingus įsimylėjelius arba pasakas apie amžinąsias vertybes. Bet vertybės taip pat yra lanksčios kaip gyvatės. Jų neįmanoma pagauti, vis išslysta iš rankų. Į jas net žiūrėti būna iššūkis, o apie nuodus neverta net pradėti kalbos.

Grįšiu prie jos, nors visi su kuriais kalbu patyliukai linki, kad prie jos negrįžčiau. bet negaliu. Aš ištikimas savo klaidoms, o ypač toms, kurias darant širdį veria skausmas. taigi, niekada sau neatleisiu už atvirumą, už vaikiškai aklą pasitikėjimą gražia iškirpte ir įdegusiu kūnų. Jei atvirai, tų kūnų buvo ne vienas, bet kaltinti reikia juk ne porą trejetą kaltinamųjų, o vieną, tada lengviau susikaupti. Ta iškirptė tikrai trukdo susikaupti.

Žodžiu tu, ar jūs, ar jos, ar kaip ten bebūtų! Sėsk į kaltinamųjų suolą!

Neturiu dėl ko tavęs kaltinti, bet pats negaliu būti ir auka, ir nusikaltėlis ir teisėjas. Tai kaltinkim tave, tavo juoką ir tą prakeiktą mano siekį sužavėti žmogų, kuris iš prigimties neturi sugebėjimo žavėtis manimi ir mano slebizavojimais. Na, bet dirbau Sizifo darbą, ritinau savo beprasmį akmenį aukštyn žemyn. Laimė matomai važiavo kitoje juostoje, o sėkmė išvis pasirinko aplinkelį. Gal taip ir gerai. Penki eilėraščiai, dvi prozos ir dveji tušti mėnesiai. Nesuskaičiuojamas kiekis logikos ignoravimų, ašarų, pokalbių ir atvedimų į protą. Daug cigarečių, gal šiek tiek mažiau alaus. Ir visvien skruostai nesudrėko. Tai lik sveikas, be prasmės ir galutinio uosto išplaukiantis laive. Pakelsiu už tave taurę vyno, raudono kaip kraujas. Skanesnio už kraują. Tikiuos šitas laivas daugiau niekad negrįš į mano uostą. Bet noriu, kad balerinos šoktų man “Gulbių ežerą”. Man vienam. Taip bent išeisiu iš šios siaubo pasakos su pergale.

Viltė Meižytė

You are all the combinations of numbers of life.
- Frida Kahlo

Asmeniškumai

Mama, noriu katės.

Mama, ir vėl nebeskiriu kairės nuo dešinės.

Mama, išmokysi mane užsirišti batus?

Mama, naktį sapnuoju košmarus.

Mama, kur yra šiaurė?

Mama, ir kaip veikia pasaulis?

Mama, ar ten lėktuvas?

Mama, čia mano mažos naudotas šaukštukas?

Mama, kodėl turiu skaityti knygas?

Mama, noriu jūroje matyti bangas.

Mama, bijau griaustinio.

Mama, gal galėtum mane apkabinti?

Mama, tas berniukais negali tiesiai eiti.

Ir dėl greitosios sustojo eismas.

Mama, kodėl taip skauda?

Mama, ir kodėl miršta žmonės?

Mama, kas tas hipokritas?

Mama, o kuris iš mūsų yra tavo favoritas?

Mama, kiek emocijų turi žmogus?

Kaip jas suvaldyti? Jaučiuosi nestabilus...

Mama, gal gali mane palikti vieną?

Mama, nelįsk. Matai, jog bandau statyti sau sienas.

Mama, noriu vaidinti.

Mama, bet kodėl aš- antagonistas?

Mama, savo pačios istorijoje jaučiuosi suklaidintas.

Mama, iš kur atsiranda žvaigždės?

Mama, nebejaučiu meilės, o visuomenės požiūris toks keistas...

Mama, rašau eiles.

Neliesk neatsiklaususi, prašau tavęs!

Mama, išaugau mėgstamiausias kelnes.

Mama, nenoriu dėvėti spalvotos suknelės.

Mama, nenoriu ir daktare būti noriu keliauti po pasaulį,

Būti laiminga, nesurūgus.

Mama, kodėl nutilai?

Mam, nejaugi supykai?

Mama, kelnės pasidarė didelės.

Mama, po kiek dienų be maisto galima numirti?

Mama, man baisu.

Mama, kodėl jaučiuosi, lyg save kankinu?

Mam, ar tu dar čia?

Mama, man rodos praradau namus.

Mama, išdaviau paskutinius savo įsitikinimus....

Pavasarį mirti sunku

Tam, kuris nespėja savo širdžiai medaus duoti, suvaro šimtą geluonių. Ir bando išrūkyti avilius, nespėjusius susinaikinti, kad tik galėtų šimtus naujų kankinimo būdų išmėginti.

O tam kuris skandina savo skausmą pienių vyne,

jie dovanoja vis kitas gėles.

Tikėdamiesi, jog užmirš

pačias žiauriausias savo svajones.

Jie hipokritiškai patyli, kai išgirsta čaižų klyksmą, mirštančio alyvų laukuose Ir baigiantis kančioms jie apgalvoję nepabijo manęs klausti, ar dėl to nekaltini savęs?

Bet aš pati, dar stoviu ir stovėsiu lietaus gaivoje, vis bandydama save ir juos įtikinti, kad niekada nebuvau bičių deive.

Anika Deikovaitė

Art must be beautiful. Artist must be beautiful.
- Marina Abramovič

Laiškas iš Jūros gatvės

Parašyk man laišką iš Paryžiaus.

Tokį saldų, kad net žuvėdros suklustų

Ir nakčiai nustotų klykę vaikai.

Parašyk man laišką iš Niujorko.

Tokį nevykusį, kad spėčiau tik aiktelt.

Ir prisek Meko juostą, kur bučiuojasi parke kvailiai.

Parašyk man laišką iš Berlyno.

Tokį nuogą, kaip erotinio sapno daigai.

Ir kreivai nusišypso praeiviai, kai balkone tik mudu,

O tu klausi - tai, ar baigei?

Sėdžiu krantinėj,

Myliu taip, kaip myli aklasis, nusipiešęs mylimosios veidą nakty.

Rašau tau laišką - iš Jūros gatvės.

Mes pavargę nuo triukšmo, ramybės oazėj, petys į petį, bet tokie tolimi.

Didžioji M

Visos tikrosios Moterys vidurnaktį pameta didžiąją M.

Rangosi pusnuogės taksi ant galinių sėdynių,

Ar vedusių vyrų lovose šoka viliojantį tango,

Kol jų nelaimingos žmonos sūpuoja klykiantį naujagimį.

Tokios moterys pranokusios vengrišką valsą,

Kilnoja kojas tarsi prima balerinos.

Nors iš tiesų jų sutrūniję sąnariai ir sudėvėti kaulai,

O girgždančios šypsenos tokios dirbtinės,

Kad žandikauliai tarytum jėga įaugę vienas į kitą.

Jos minimaliai supranta apie vyną ir tai, kaip paversti juo vandenį,

Ir trisdešimt metų ieško savojo išganytojo,

Kol pasiekusios Jėzaus amžių pačios prisikala save prie kryžiaus.

***

Ir tik prancūziškas balkonas,

Audra, dvi kėdės, kaip kine

Palaimintas pašventintas ne Kristaus,

O tavo iškilių krūtų delne.

Velniop sugriūna amfiteatras,

Subtitrai baigės.

Tu - nuoga.

Po meilės noris tyliai laukti,

Kol atrakins duris kita.

Greta Leigaitė

Nes paminklas Gedimino radioaktyvus,
Kas pagamino jį iš švino, tas kaltas bus,
Nestatykite paminklų su švinu.

- Buterbrodų karta

Arklys Dominykas

man sekdavo pasakas apie rugiagėlę

ir arklį,

arklį Dominyką.

kaip jiems pasisekė,

dabar galvoju.

gyvenimas šiaip durnas,

bet jiems turbūt visai nieko.

todėl visi ieško rugiagėlės

ir savo arklio,

arklio Dominyko.

Atsitiktinis bliuzas (vakarinis)

šiandien nesimatė, kaip saulė nusileido,

išjungė šviesą ir tiek,

sutinku,

taupyti reikia,

bet taip nesvietiškai liūdna,

nors imk ir verk

(jei vandens netaupyčiau)

Netyčinis bliuzas (rytinis)

dar blyksteli atminty

aštrus vakarykštis prisiminimas,

bet veltui.

žada lietų šiandien,

bet man jau taip būna,

kad pažadų nesilaiko,

tai gal pasiseks.

skėtį įmečiau atgal pro duris,

nes viltis durnių motina,

o aš būtent toks.

nepataisomai dėl tavęs sudurnėjęs.

Kaip liepė

man juodos kavos, prašau,

sako klientas.

man arbatpinigių, prašau,

sakau aš,

bet pasakau tik galvoje

ir einu daryti kavos,

nes man šitaip

šiandien gyvenimas liepė.

Dovydas Baltrimavičius

Dėl savo protėvių egocentriškumo turėjau sumažinti šrifto dydį, nes šita pavardė yra ryškiai per ilga (save gerbiančiam žmogui).

Meistras, Faustas, Margarita ir Juodasis magas

Ji įspraudė man į delną raštelį

„Nepamiršk manęs mylėti, slunkiau :)“

Stoviu čia dabar ir galvoju

kaip išvis galėčiau pamiršti ją mylėti.

„Romantika – kvailių užsiėmimas“

kažką tokio įsprausčiau jai į delną

ne todėl, kad taip manyčiau

tik tam, kad pasišaipyčiau

Kai aš šaipausi iš pasaulio

Ji ima dar stipriau mane mylėti

Ji mano, kad aš viską žinau

Ir pasaulis man po kojom

Dievas mato, nepavadinčiau jos kvaila

Ji specialiai apsimeta, kad negęsintų mano ego

Tam, kad vieną dieną taptų mano Margarita

Mano moteriškoji anima

O tada nusitemptų mane pas Mefistofelį

Ir ant stalo suguldytų visas sąskaitas faktūras

Už viso mano liūdno gyvenimo akimirkas

Ji žino, kad aš toli gražu ne Faustas,

Ne kartą sakė, kad ir Meistras iš manęs ne koks

Net paprasto vinies tiesiai prisabačint nesugebi, meile mano

Ir vistiek ji man pasiuvo rudą kepuraitę

Ir vistiek ji man nupirko supamąjį krėslą

Kuriame kas vakarą abu burkuodami supuojamės

Ji sapnavo mane kaip niekad nepražįstantį narcizą

Ji skundėsi kiek manyje mažai telpa laimės

Ji svaigulingai godžiai mane myli, po šimts velnių

Taip, tų pačių velnių,

Kurie užgimimo dieną jai ir nurodė

mano

vardą

Baltosios mišios

I. Prologas (Kyrie)

Viešpatie pasigailėk manęs

Silpnavalio adepto

Kristau pasigailėk

Nepanešančio savo kryžiaus

Ir pasidavėliškai klūpančio

Priešais tavo stabą

Viešpatie pasigailėk manęs

Už tikėjimą viltimi

Ir išganymo troškimą

II. Atėjimas (Gloria)

nulenkite galvas

atėjimo šviesai

švęskit mirtį gyveną

pamiršę viltį

III. Už aukštųjų kalnelių (Credo)

mano gyvenimas prasidėjo

už kalnų

ten

už aukštųjų kalnelių

kur paliko bernelis

kirviu sukapotas

ten iš kraujo

balto

ištekėjau

už sraunių vandenų

neįregimų

prasidėjau

bet vietos

pasigendu

už aukštų kalnų

už aukštųjų kalvelių

iš kraujo klanuos

vešinčių

chrizantemų žiedų

kadais kur užgimiau

ir dar vis

gimstu

Ugnė Ožekauskaitė

Kartais pasimetu: ar tu - aš, ar aš - tu.

Devintas vizitas pas psichologę

- Ar tu jauti pyktį?

Sutrikau. Nors atėjusi į kabinetą per pirmąsias 15 minučių ištariau smulkius, vis dėlto daug už save pasakančius žodžius Sveiki, man sekasi gerai. Šis klausimas nuskambėjo lyg iš oro ištrauktos natos, kurias siūlyčiau suderinti.

- Aš niekada nepykstu... - Atsakiau klausiančiu tonu.

- Bet, Marija, mūsų paskutinis susitikimas buvo stiprus, drįsčiau teigti, atveriantis akis. Būtų visiškai normalu, gal net ir sveika, jei būtum supykusi.

Aš nežinojau… Ne - nenorėjau žinoti, ką ji turi omeny. Daugiau nei dešimtmetį gyvenau įsipatoginusi savo vaikystės traumų glėbyje ir tas noras pažvelgti į mane apkabinusio, suspaudusio kūno akis jau seniai nuskrido. Man patogu, man saugu.

- Mums reikia pakalbėti apie tavo mamą. Abu tavo tėvus. - Ir vėl man užgniaužė krūtinę, vėl gerklėj pajutau gumulą, niežėjimą, dusinimą. Tokį reiškinį aš tapatinu su į paauglystę žengiančiais berniukais, kuriems pradeda augti Adomo obuolys. Ar todėl jie taip sunkiai reiškia savo mintis? Ar jiems kažkas trukdo kalbėti? Ar visi malonūs žodžiai, kurie bėgioja jų galvose, tiesiog negali išeiti? Dabar tai nebesvarbu. Psichologė mato, kaip aš vėl skęstu apmąstymuose.

Taip atrodo jai. Iš tiesų, dažniausiai aš skęstu tuštumoje, kai ji užduoda paprastą klausimą, į kurį aš paprasčiausiai neturiu atsakymo. Ne tai, kad nežinočiau ar nenorėčiau atsakyti. Ne. Savo pačios mintyse aš akla, kurčia ir paralyžiuota.

- Marija?

- Klausau.

- Ką atsimeni iš paskutinio vizito? Ką aš tau sakiau apie pyktį?

Šyptelėjau, pagaliau žinau atsakymą:

- Pamenu, kad kalbėjome apie mano vaikystę, kaip ir aštuonių ankstesnių vizitų metu. Pamenu, kad verkiau, kaip ir aštuonių ankstesnių vizitų metu. Pamenu, kad norėjote man kažką pasakyti, bet mūsų laikas buvo pasibaigęs, kaip ir aštuonių ankstesnių vizitų metu.

- Taip. Pereikime prie to. Tu ne kartą teigei, kad tavo mama yra tokia, kokia yra, dėl tavęs, o savo tėčiui keli papildomų problemų, kurių nebūtų be tavęs. Vienu žodžiu, tu nuolat kaltini save, dėl visų savo traumų.

- Aha... - Linktelėjau su smalsumu ir baime, kur ji su šituo lenkia.

- Aš tau norėjau pasakyti, kad tu turi pilną teisę pyktį ant savo mamos ir net ant tėčio.

- Prie ko čia tėtis? Jis juk nieko nepadarė...

- Būtent. - Staigiai pertraukė mane psichologė. - Tavo tėtis nieko nedarė, jis žinojo, kad tau sunku, kad gyvenimas su tavo mama, lengvai tariant, komplikuotas. Jis tikrai nutuokė, kad vaikui su ja ne vieta, bet jis nieko nedarė. Tu turėtum ant jo pykti.

- Kodėl jūs norit, kad aš pykčiau ant savo tėvų? - tas pyktis, kurį ji norėjo išprovokuoti, jau lengvai pradėjo kauptis ironijos ir dramos formomis vienu metu.

- Aš noriu, kad tu pyktum, nes pyktis yra vaistas. Tai gijimo nuo traumos pradžia. Ir aš bandau tave įtikinti, kad tu buvai vaikas, mažas vaikas, kuriuo nepasirūpino nei mama, nei tėtis, o dėl to tu turi daugiau nei pilną teisę pyktį.

Vėl sustingau. Vėl paskendau. Tik ne tuštumoje, o gyvenimo juostos kadruose, kuriuos sukau iki pradžių pradžios ir dar toliau. Kol analizavau savo būtį ir komiškasias esybės tragedijas, jaučiau psichologės žvilgsnį, išpūstas šviesias šviesas alyvines akis, kurios žvelgė per mano sielos langą. Les yeux sont une fenêtre sur. Nepastebėjau kaip mano akių lygis nebesitapatino su psichologės, keliomis galvomis pakilo virš jos. Kojos pačios striksėjo nuo vieno kabineto galo link kito ir atvirkščiai. Rankos viena kitą gniaužė, skrandis korėsi žarnomis, gumulas nusirito į plaučius, o smegenys įsigėrė į psichologės akis. Lūpos - šlapios ir sūrios, vaizdas – išblukęs, balsas, kuris veržte veržiasi ištrūkti:

- Jie man tai padarė. Jie man tai padarė Dėl jų aš tokia. Aš buvau vaikas, mažas vaikas, maža mergaitė, kuriai reikėjo tėvų, meilės, rūpesčio, maisto ir švarių drabužių. Jie turėjo man liept daryt namų darbus, aš neturėjau susiprasti pati. Jis turėjo mane išgelbėt nuo jos. Jis turėjo mane išsivežt, bet ne. Jis paliko mane su ja, kurios vardo negaliu minėt. Kiekvieną kartą išgirdus žodį mama mano kraujas užverda, o širdis sustingsta. Aš nesu problema. Aš tiesiog jų klaida. Aš nesu kalta, kad gimiau. Čia jų kaltė. Jie buvo neatsakingi, aš buvau vaikas. Dieve… Aš buvau mažas vaikas. Aš buvau maža mergaitė. Aš buvau maža mergaitė, kuriai uždavė klausimą: mama ar tėtis? Ir prirėmę pistoletą prie širdies liepė pasirinkti. Aš buvau mažas vaikas, kuris nežinojo žodžio šeima, nes ji niekada nebuvo pilna, užbaigta. Aš buvau mažas vaikas, kurio nuolat klausdavo kur tavo tėtis? O dabar aš esu didelis vaikas, kurio nuolat klausia - kur tavo mama? Aš esu didelis vaikas, kuris nežino kiek išgerti yra daug, nes turėjo nekokį pavyzdį. Aš buvau mažas vaikas, kuris dusdavo realybėje, kol ji rasdavo būdų iš jos išsivaduoti, pamiršusi mane. Aš buvau mažas vaikas, kuris rūpinosi savimi, ja, dabartimi, o apie ateitį negalėjo nė sapnuoti, nes ir košmaruose vaidenosi kasdienybė. Aš esu didelis vaikas, kuris dar vis moka rūpintis savimi, bet kuriam nebereikia rūpintis ja. Aš esu didelis vaikas, kuris nešvenčia motinos dienos. Aš esu didelis vaikas, kuris taip ir nežino kas yra motinos meilė. Aš esu aš, nepaisant jos, nepaisant manęs. Aš esu aš, nepaisant praeities. Aš būsiu aš, nors ir ne motina, ne savo motinos dukra ir neįtikinančiai sveika, bet gyva. Aš buvau mažas vaikas, kuris užaugo per greitai. Aš esu didelis vaikas, kurio pyktis pagaliau nukreiptas ne į mane. Aš pagaliau pykstu, neapkenčiu. Aš įsimylėjau neapykantą. Besidžiaugiant, vis galvoju, kada laimė baigsis, liūdint vis bandau save įtikinti, kad neturiu dėl ko liūdėt. Bet pyktis… kai pykstu, aš žinau. Pagaliau galiu tai įvardinti ir išjausti iki kaulų smegenų. Aš leidžiu sau pykti ir neplanuoju atleisti. Ar aš išvis galiu atleisti? Ar įmanoma atleisti tam, kuris niekada taip ir neatsiprašė…?

- Marija, - iš distancijos pasigirdo kažkur girdėtas balsas. Aš vėl nebe siaubiake, o psichologės kabinete. Jos veido išraiška man dar nematyta. Joks žmogus kada nors gyvenęs, gyvenąs ir gyvensiąs taip į kitą asmenį nežiūrėjo, nežiūri ir nežiūrės. Akys pilnos siaubo ir baimės, išpūstos ir stiklinės, o vos vos žemiau - plati, kraupi, nuoširdi šypsena, pro kurią matosi net lūpdažiu atsainiai išteplioti dantys. Supratau, kad aš buvau nevienintelė savo monologo liudininkė.

- Marija.

- Aš?

- Taip, Marija… Mūsų vizito laikas baigėsi.

2023.04.01

-Marija.

Ūla Kaulakytė

Esmė tame, kad esmės nėra.

Dėmesio!

Dėmesio!

Švari zona – prašome nešiukšlinti!

Dėmesio!

Šlapios grindys – nepaslyskite!

Dėmesio!

Įtartinas personažas, nesileiskite manipuliuojami!

Dėmesio!

Juk kartais taip reikia žmogaus dėmesio...

Truputį patarimo arba imkit mane ir skaitykit. Ir tatai skaitydami permanykit

Čarlzas Bukovskis buvo kontroversiškas rašytojas.

Jis sakė – „nebandyk“.

Jeigu tai pasakyčiau savo psichologei,

Ji kategoriškai nesutiktų ir

Patartų man paskaityti knygą

„Geros nuotaikos vadovas.“

Juokinga, nes ne man vienai ji elektroniniu paštu

Siunčia šios knygos PDF versiją.

Paliko vaikinas?

Imk, paskaityk.

Prasti pažymiai?

Imk, paskaityk.

Jautiesi vienišas?

Imk, paskaityk.

Atsisiunčiau tą failą

Į savo kompiuterį,

Juk aš atviras žmogus.

Kai duoda – paimu, kai muša – nubėgu.

Ateities vizija

Šiandien Žaliojo tilto stotelėje šalta.

Prieina vyriškis. Teiraujasi:

- Atsiprašau, o 43 važiuoja į stotį?

Stotį... Kur man stoti??

- Turbūt į žurnalistiką stosiu.

Atsakau jam, gi

Tokia ta mano ateities

Vizija.

Astrologija

Aš ir vėl supainiojau tavo

Gimimo datą...

Bet nieko tokio, tiks ir tikroji

Su ja mūsų zodiakai dar gražiau

Dera