Meilė Seilė

Eglė Ambrožaitė

Namie 

kukliai krykštauja pirštai
tekėdami per tavo veidą
kurio taip ir nepamiršiu
niekada ir nenorėjau pamiršti
veido duobučių rašto
kurį skaičiau užsimerkusi
tikėdama kad ramuma sugrįš 

tu šypteli beveik nepastebimai
kvepi mylimiausiais rugsėjo rytais
o aš pritvinkstu meilės
jaučiuosi namie

Meilės siuita 

kaip ją apibūdinti
kad nepabostų
skambėtų negirdėta
išklausytų neprakeikdama
sušildytų nejaudinta
svaigintų neišgeriama
pakylėtų nekankindama

 ji gyvena
žydi
mūsų užaugintame sode

Saulė Marija Baškytė

Aš sėdžiu ir žiūriu į jį. Koks apgailėtinas ir naivus žmogysta. Bet myliu. Mano mažoji marionetė. Kur noriu, ten pakreipiu, kai reikia, pasodinu. Bet visada paliepus atsistoja ir užstoja mane. Tik tam reikia ir man tapti aktore, apsimesti auka - rolė, kurią visados nepriekaištingai suvaidinu. Kažkada norėjau stoti į LMTA, bet tada supratau, kad tik auką vaidinti ir temoku. Tačiau tai išėjo tik į gerą, nes dabar ir pragyventi lengva, o aktore būti galiu, kai reikia, ir be specialaus išsilavinimo. Mano marionetė gyvena dekoracijų pasaulyje. Žavisi Saule, nors ši jau kyla ir leidžiasi milijardus metų, tiki, kad žmonės iš prigimties geri, o blogį reikia nugalėti. Bet mano marionetė man kaip tikras teatras; aš mėgstu ją stebėti ir paslapčia juoktis, kokia absurdiška ir kvaila ji yra. Tokia porcelianinė lelytė, kurią, kai neturiu ką veikti, daužau, o po to klijuoju. Vis šis toks užsiėmimas. Ir vieną kartą, žinau, kad taip nutiks, mano marionetė suduš taip, kad nebesuklijuosiu. Tada, su po kriaukle esančia šluotele, ją sušluosiu ir išmesiu. Eisiu šlapiu šaligatviu link parduotuvės, kad nusipirkčiau naują porcelianinę lėlytę, o pakeliui išmesiu senąją. Ir dėl to praeiviai mane vadins laisvo elgesio mergina, pasileidele, šliundryte.

Pasirodo, ne tik aukos rolė skirta man. Aš dar esu ir kekšė.

Jonas Dirsė

Rugilė Šataitė

Ir Angelina nuoširdžiai nemylėjo nė vieno savo mylimojo. Pirmasis vaikinas, Deivydas, neprivertė skraidyti drugelių pilve, neskatijo jos nervintis ar pamesti proto. Nuo pat mažens ji klausėsi šeimos moterų istorijų, kaip jaunos merginos įsimylėjusios praranda protą, nemato jokių pavojaus signalų, o galiausiai užstringa kaip voverės rate – beviltiškame cikle, kuris susidaro iš dar vieno vidutinybės gyvenimui pasmerkto vaiko gimdymo, namų tvarkymo, kuris užkrautas tik ant jos pečių ir nuolatinių barnių. Kartais į mišinį įmaišomas dar ir kartą į mėnesį pasitaikantis prastas seksas. Galbūt tai ją privertė atsisakyti su akcija siūlomų rožinių akinių, kurie buvo, ak, kokie madingi jos bendraamžių tarpe. 

Angelina nemylėjo ir antrojo ar trečiojo savo mylimojo. Nemylėjo nė pirmosios merginos – manė, pagaliau radusi vaistus savo beviltiškai ligai, bet tai tebuvo nauja, skani patirtis, kurią ji šaukštelis po šaukštelio suvalgiusi pamiršo. Ji nemylėjo ir pirmo savo vyro, Jono. Jis buvo įpirštas mamos, kuriai vienatvė buvo nepriimtina ir nesuprantama sąvoka ir geras visais būdais kokiais vyras gali toks būti. Angelinai jis patiko. Taip pat jai patiko prabangūs rūbai, įsigyti per išpardavimą ar naminė uogienė, kuri minutėlei nukeldavo į vaikystę. Neįpareigojanti patirtis, nutinkanti kartą ar du per mėnesį. Jonas Angelinai patiko kaip įdomus straipsnis laikraštyje, kuris po savaitės pamirštamas. Augalai be vandens ir saulės šviesos neauga, o žmonės be dėmesio ir meilės  miršta. 

Jonas, tiesa, nemirė. Tik susikrovė lagaminą, pabučiavo Angeliną į skruostą ir pareiškė nenorįs savo buto dalies. Panašiai iš jos gyvenimo išėjo ir kiti mylimieji. Vienas iš tų, kuriuos Angelina įsiminė buvo Danielius. Daug rūkė, pardavinėjo tabletes pernelyg turtingiems universiteto studentams, kurie ieškojo poilsio nuo prestižinio gyvenimo ir žmonėms, kurie narkotikų poveikiu bandė paragauti būtent tokio gyvenimo skonio. Ir ji tada vartojo. Venų nesibadė, bet tabletes ryjo saujomis. O buvo gera. Kūnas atsipalaiduodavo, mintys likdavo toli, kažkur, kur negalėjo trukdyti jos idiliškos ramybės, o rūpesčiai liko išdėti į šuns dienas. Ir, regis, Danielių ji mylėjo. Kai Angeliną pirmą kartą perdozavo, jos keli likę pernelyg nutolę draugai, ar tiesiog geri pažįstami, kaltino Danielių, bet būtent jis bandė ieškoti pagalbos, pats neišlipdamas iš spalvotų tablečių liūno, būtent jis naktimis nemiegodavo iš paranojos, kad Angelina tuoj ims ir įkvėps paskutinį sykį, o tada pasibučiuos su giltine. 

Galų gale, jis per daug bijojo palikti Angeliną vieną. Ir tai nebuvo tikra meilė, tai buvo prisirišimas, ryšys, kažkas nesveiko tarp dviejų priklausomų žmonių. Pati nežinojo kas lėmė tai, jog ji paliko Danielių, o ne jis ją. Galbūt supratimas, jog nuolatinė paranoja dėl jos gyvybės negali būti naudinga jo sveikatai, o galbūt suvokimas, kad vėl nuoširdžiai nemylėjo savo mylimojo. Vis tik, ji susikrovė kelis rūbus, porą nuotraukų ir iškeliavo ieškoti naujo mylimojo, kurio nemylės. Ir vis tik, Angelina nemokėjo mylėti savęs ir nė vieno buvusio ir būsiančio mylimojo.

Viltė Meižytė

Buvo akivaizdu.

Apdulkęs Doriano portretas
ir jis, ir aš pati susenus.
Šalta patalynė
nei aš, nei tu, nei mes jos nebešildom.
Apsikeitėm atsakomybėm,
nors ir nežinom kokie gi mūsų darbai. 

Meilės žodį pavadavę,
mes įkūnijom priklausomybės galią.
Per kūną braukdami pirštu,
ašarom sumaišėm
paletes išdžiuvusių dažų,
pasiklydę tarp savų atspalvių pilkų.
Ir palikę portretus,
išėjome toliau savęs tapyti. 

Vis dar kabo piešiniai, portretai,
ant sienų, už veidą blankesnių.
O šalia jų tik žodžiai: “Jauna meilė”
vienaeiliu aprašyta
ir atrodo jau kažkur matyta... 

Myli/nemyli. 

Susitapatinu su lietinga diena
Nusimesti jausmus atrodo atgaiva.
Vienas žiedlapis- myli,
o kitas jau ne...
Galiausiai tiesiai paklausiu
Ar vis dar būsi mano ramune?

Dovydas Baltrimavičius

Ar įmanoma tave mylėti?

I.

Svajoju tave pamilti

Ateinu basas, kojų pirštais vos remdamas šlapią baltomis plunksnelėmis nubarstytą grindinį

Kol tu taip desperatiškai bandai išsilaisvinti iš melsvo liemenuko gniaužtų
aš tykiai siurbčioju tavo akis pritvinkusias nerėgėtos giedros

- savo padus ir vėl apsilipinai plunksnomis. Manaisi dabar šventuoji, angelišku?

jos ironija buvo vienas tų dalykų, dėl kurių aš norėjau ją mylėti

bet jos skaistus apvalus veidas ir lygūs šviesūs plaukai
man kėlė nerimą

gyvenime nieko gražesnio nebuvau regėjęs
ir šitaip desperatiškai norėjau ją mylėti
o ji nebenori mylėtis

bet aš neprarandu vilties

jei ją pamilčiau
gal viskas būtų kitaip?

gal net būtų geriau?

II.

Norėčiau ragauti tavęs kas kartą vis naujai
Kaskartą vis iš naujo
Vis naujame kūne
Vis kitos sielos po gyvenimą vedžiojamos

Trokštu atsibusti, būdrauti ir sapnuoti saldų, rūgštų, kartų tavo skonį ir kvapą
Noriu ragauti vis kitaip
Burna, veidu, nosimi, akimis, liežuviu, lūpomis

Nenoriu nusivilti užspringęs paniekos ir tuštumos kąsniu ir toliau brūžinti tave lūpomis kaip į švitrinį popierių

Viliuosi pamilti tavo skonį
Meldžiu, neleisk man paniekinti savo gyvūliškos pareigos ir vėl iš naujo nusivilti

Nieko nėra bjauresnio už beskonį vyną
Gerk mane, sprink, mėgaukis, raukykis nuo kartumo, kaupk seilės nuo rūgštumo

Ragauk mane

III.

Žemė suvirpa tarp tavo lūpų
Ir sielą perveria niekingumą slepiantis mano šypsnis
Nesiprunkšti, stipriai sumerki akis
O aš toliau galandu metafines frazes mūsų meilei aukštint
Bet tavo ašaros niekaip nebeprasiskverbia pro vokus

Diana Koncevičiūtė

Meilės kataklizmas

Aš pradėjau mylėti žmogų.
Jūros ašaros byrėjo
Į močiutės liūliuotus patalus.
Taip, susidūriau su meilės tiesa.
Vis dar negaliu atsitokėti ja.

Aš seniai mylėjau žmogų.
Kas galėjo suskaičiuoti tiek metų...
Blankioje šviesoje siela klupo
Prieš Mesiją. Gailėk, Žydų karaliau,
Mano šampane girtą sąžinę.

Aš, maniau, mylėti lengva...
Mylėti kaip filmų ištraukose,
Ir vasaronėse klykdama šokti.
Velniai, toji meilė užverbavo, -
Aš jos vergė, nešu kryžių.

Aš myliu vieną žmogų. -
Šateną, savy kaupiantį noveles.
Močiutė tarė: ,,Jis bus tavo.’’ -
O mokinukė numojo ranka.
Burna buvo kvaila.

Aš myliu jį neapibūdindama.
Jis - egzistencinis švelnumas mįslėje.
Apverčia pasaulį dūmais.
Bet apibūdinau jį
Savęs net neatsiklaudama.

Aš noriu būti jam viena.
Buriu iš tirščių, ir tik jis man
vienas. Ženklai po to neaiškūs...
Panika trapi ateityje tūno... -
Užverčiau jo noveles.

Aš tegulėjau, ir ašaros smaigstė
Baltinius, nebylius. Močiutė
Varstė duris, susirietusi, inkšdama.
Melavau, nemyliu. Ji netikėjo -
Aš nemokėjau paslėpti eilių.