Viltė Meižytė

Viltė Meižytė

Antrasis darbų viešinimas.

Pro atvirus langus

Apklijuoju langus senais laikraščiais,

mano galvoje siaučia vėjai.

Kalbuosi su mažos mergaitės portretu,

ji man liepia uždegti židinį.

Neužsidega degtukas.

Muistausi metalinėje kėdėje,

pro popieriaus plyšį žvelgiu į sodą.

Paskutinė gėlė, prieš užsiskleidžiant,

man praneša, jog esu nelaukiama...

Nors aš nesiruošiu niekur eiti.

Girdžiu, kažkas rėkia:

-Uždažyk portretą juodai!

Bet tai - neįmanoma...

Degtukų dėžutė tuščia.

Aš gyvenu stikliniame name,

ištirpusi surūdijusioje kėdėje,

o laikraščių nebeliko,

dauguma jų sudegė paskutiniame gaisre.

Klajokliai.

Esu Adikijos ir Aetono mišinys- chaosas.

Esu nematomas oras ir tamsus rūkas.

Esu seniausios močiutės jauniausias anūkas

ir praėjęs laikas, Julijaus kalendoriumi suskaičiuotas,

ir vaikas, karo lauke neapginkluotas.

Esu ir bičių zvimbimas tavo galvoje,

ir persaldintas medus tavo namuose.

Esu ir vitrina, pro kurią praeina kažkada buvę akli termitai,

esu ir antikos mitas, iki šių laikų nebeišlikęs.

Veidrodžio šukėm, kurių niekas nedrįsta surinkti, irgi esu,

esu ir apatridas, neatradęs savo šaknų.

Esu nuoga skulptūra, deja, ne Mirono lipdyta,

bet vis vien, esu įkūnytos asmenybės atvaizdo didybė.

Esu ta, kuri renka nuo žemės sudužusias širdis

ir verčia kažko norėti ,

bet aš- nesu dievas,

todėl verčiau manimi netikėti.

Mažoji princesė

Nebesu jau nei tėčio maža princesė,

nei savą karalystę suvaldau.

Ir kažkur giliai manyje siaučia amžina audra.

Mano mažasis karvedys užmigo medžio pavėsy,

o kad jis žinotu, kaip seniai čia nebuvo saulės...

Virš mano upės kabo pakarta moralė,

o aš kiekvieną rytą stebiu jos kančias.

Tačiau man neskauda, nes mano empatija nusinuodijo vyno taure.

Mano karalystės parlamente įvesta vienpartinė sistema.

Hedonistai purvinai pralaimėjo egoistams.

Ir čia niekada nebuvo nei kairiųjų, nei dešiniųjų, nes jie neišmoko skirti pusių.

Mano žmonės nelaimingi, nes nebejaučia šilumos.

Čia- ugnies ir poilsio deficitas, čia- nesibaigiantis pilietinis karas...

Mano karalystės valiuta- laikas.

Biudžetą prižiūri perfekcionizmo ministerija, kuri jau

penktus metus nesilaiko finansų plano, keičia prioritetus.

Mano karalystės nepripažįsta daugelis valstybių.

Jų manymu, mes turim pernelyg agresyvią užsienio politiką.

Mūsų sienos per aukštos ir šaltos.

Nedaug kas čia gali atvykti, o palikti skuba...

Mano karalystėje kiekvieną rytą grojamas laidotuvių maršas,

nes kūrybiškumo čia beveik neliko,

o nostalgija nesuvaldyta bėgioja ratais aplink pilį.

Mūsų saulės artimieji gedi...

Mano karalystė griūva, o princesė pavargo teisintis...

Ji nebetiki savo galia.

Jos kažkada didi karalystė- nelaimingo žmogaus kraštas.