Dovydas Baltrimavičius

Nei viename optikos salone nerasite geresnių ,,rožinių akinių” už meną. Pastarasis kuria savo jaukius micro pasaulėlius, kuriuose kiekvienas sušalęs savoje realybėje apsisvaigina ir randa pastogę bei laikiną ramybę savajam nenurimstančiajam kovotojui prieš beprasmybę. 

 DOVANOTAS EGOCENTRIKAS

Ir vėl norėjau pradėti tekstą žodžiu aš. Prakeiktas egocentrikas? Užkietėjęs, gal labiau? Egocentrizmas – joks tai prakeiksmas. Dievo dovana, ne kitaip. Į ką žmogui dar centruotis, jei ne į save. Ar neerzina tie žmonės, kuriuos kaip navigacijos žymeklį kaskart kur nors nukrypus reikia centruoti ir sugrąžinti į jų pačių šiuo metu esamą vietą, kryptį, kuria vienaip ar kitaip juda? Ar ne prakeiksmas yra žmogus, nuolat besikoncentruojantis į kitus? Lendantis, besibraunantis pro miegamojo užuolaidas arba stovintis už nugaros prie rašomojo darbo stalo. Ar ne siaubinga turėti partnerį, susikoncentravusį vien į tave? Nuolatos tave stebintį, išvien pavyduliaujantį ir priekaištaujantį. Egocentrizmas. Dievo dovana. Galbūt sakysi, kad blevyzgoju, pritempinėju, be reikalo kaišioju nosį į leksikologines skylutes. Ir vėl pakartosiu – Dievo dovana. Ne šiaip kartoju, naudodamas šią populiarią žodžių samplaiką, kaip letimotyvą, pagrindinę siūlę savo verbaliniam audiniui. Dievas. Argi ne jis – vienas pirmųjų egocentrizmo apologetų? Neturėk kitų dievų, tik mane vieną. Netark mano (Lyg to dar būtų maža, kreipiasi į save trečiuoju asmeniu – Dievo) vardo be reikalo. Švęsk mano gimtadienį. Sekmadienį. Atrodytų toksiškas egoistas, ne tiesa? Visgi, ne visai taip. Mainais, aukštybių ego siūlo jo adeptams amžiną ramybę. Kai pagalvoji, visai panašiai kaip ir žmogus. Egocentriškas žmogus siūlo ramybę aplinkiniams, tačiau didelę sumaištį savo dvasiniam pasauliui. Todėl galime sakyti, jog visuomenei egocentrikas – tikra dovana. O štai kitacentrikas turi priveliginę ramybę Sau. Toli gražu ne kitiems, nuolat slystantiems pro jo kiaurai veriantį ir išsunkiantį žvilgsnį. Egocentrizmo stokojantis individas yra nelinkęs stovėti prieš veidrodį. O žmogus, vengiantis savianalizės yra katastrofiškai pavojinga būtybė visuomenei. Toks šįkart trumpas etimologinis žaidimas. Žaidimas, žaidžiamas manipuliatyvaus egocentriko. O štai apie šį, manipuliacinį tinklą – kitame žaidime.

ŽMOGIŠKUMAS

Įspėjimas! Toliau pateikiamas turinys yra eretinis ir antikristinis. Giliai tikintiems krikščionims skaityti nerekomenduojama.

    Aukščiausia būtybė mūsų pasaulyje yra žmogus. Žmogui Dievas visuomet turėjo, turi ir bent jau kurį laiką turės būti apčiuopiama būtybė. Individui yra sunku tikėti į abstrakciją – t. y. kokia nors už jį aukštesne ir galingesne jėga. Todėl žmonijos istorijoje turime tiek daug įvairių religijų ir skirtingų dievo vaizdinių. Žmogiškasis egzistavimas neįmanomas be tikėjimo už jį didingesnės jėgos veikimu. Kalbėsiu subjektyviai. Mano dievas yra žmogiškumas. Pats žmogus negali ir niekada negalės būti dievu vien dėl savo gyvūliškos dėmės. Tačiau žmogaus sąmoningumo, iš kitų gyvūnų jį išskirianti savybė yra arčiausiai to, ką galėtume vadinti aukščiausiojo vardu. Kyrie eleison. Kreipiuosi į savo žmogiškumą ir prašau pasigailėti mano gyvūliškojo prado proveržių ir nukrypimų nuo to, ką vadini žmogiškumu – aukščiausia jėga mūsų pasaulyje. Christe eleison. Vėl kreipiuosi į savo dvasingumą, kaip išganytoją nuo beprasmiško gyvenimo. Giedodamas Ave Maria kreipiuosi į Viltį. Į paprasčiausią ir vieną didingiausią savo dvasios būseną. Dievas yra. Ir jis labai arti manęs. Jis manyje. Kaunasi su širdy tūnančiu žvėrimi. Ir aš jį vadinu savo vardu. Nes vardas talpina mane. O aš savyje talpinu dievą.