Augustina Binkytė

Augustina Binkytė

***

nuo visko įmanoma pasveikt.
jei ne fiziškai, tai moraliai
galiu tą pasakyt iš savo patirties
kai daugelį kartų žinojau praradusi progą
kai nekenčiau to, kas nepasiekiama
dabar daug kas kitaip
tiesiog kitaip
bet tikrai ne viskas
bet viskas ir beveik absoliučiai viskas gali praeiti
reikia mokėt įsileisti kitą pasaulį
priimti dalelę kito
atiduoti dalelę savęs
ir eiti pirmai
rodyti iniciatyvą
įrodyti savo egzistavimą
nors ir jauti
kad nori nusišaut

***

blemba, aš gyva
vis dar
nenumiriau, jei dar svajoju apie ateitį
o praeitį palieku
ir tai, kas bus vėliau, – tai bus
Gyvenimas
kuriuo aš gyvenu dabar
kad iškvėpuočiau rytdieną
jei vėl skaudės
jei vėl norėsis rėkti, gremžti skūrą
jei vėl nesimiegos ir
jei vėl nebesinorės gyventi
bet dzin
nes žinau, kad dar bus
sekundė minutė valanda diena savaitė mėnuo metai dešimtmetis
kai jie praeis
bus dzin
ar jaučiuos kvailiausiai visam pasauly
ar pykstu ant savęs praradusi progą
nes
ateitis atpildo ir išgydo
taip gydo, kad žmogus sugeba nenusišaut,
nepasikart
tempdamas tokią krūvą žvyro kuprinėj
o kaip tik
ima ir ją nusiima
pakelėj sustojęs nutrintais batais
ir tyliai nusikeikia – –
išspjauna žvyrą iš jau beveik džiūstančios burnos
išima iš kuprinės visą žvyrą kurį ką tik išbarstytai užrašė
ir eina tolyn
prieky kažkur šmėžuojant ateičiai
tempdamas tą pačią kuprinę
į kurią dar, žino, įsidės
visą pasaulį
puokštę narcizų, patręštų jo paties žvyru
ir viską nepasiekiama, ko lig šiol nekentė.

***

ar šitaip ateitis išgydo?
nežinau
o vis dar gyva
beveik pasveikus, bet šviežiai randuota.
žinau kad tuoj praeis
palaukiu
nuryju
išpjaunu
užbintuoju
ir vėl negaliu atsidžiaugt
ir vėl dairaus aplinkui nors ir pro nematomu krauju apdergtą stiklą
vėl gyvenu crescendo
nors ką tik vėl patyriau savo kailiu
nusėjau pakeles tuo žvyru
blet
žinodama, kad
nuo visko įmanoma pasveikt.

Žemyn

Einu koridorium tamsiu,
Girdžiu vien begalinę tylą.
Ir užsimerkusi regiu
Pasaulį dengiant nakties šydą. 

Tada tikėdama visais, viskuo be galo
Maniau atradusi minčių ramybę.
O, pasirodo, likimas ėmė ir apgavo,
Ėjau tiesiu keliu į savo amžinybę. 

Skubu. Viliuos kažkur išvysti šviesą.
Suklupus vidur tako pajuntu:
Tikėjimas lyg lapai pažeme nuskrieja. 

Neketinau dar pasiduot, maniau, dar eisiu.
Tačiau likimo šūvį pokštelintį išgirstu.
Krentu. Žemyn. Ant balto sniego.