Viltė Meižytė

Viltė Meižytė

Naktį skaičiuoju avis, bet jau tiek kartų pamečiau skaičių, nes ir joms sunku mano galvoje užmigti. Pradedu aprašinėti kiekvieną iš jų, žodžiais tapau peizažus ir kažkur giliai viliuosi, kad nebesutiksiu vilko. Nors pastaruosius metus gyvenu kaukių maskarade, todėl nebesugebu suprasti elementarių alegorijų. 

Archetipinis porcelianas

Pagaminta iš tikros odos ir plaukų,

o agregatinė būsena- skystis,

nes jau tiek kartų tirpo mano akys, lūpos ir skruostai.

Naujos tuščios akys primena, jog esu išlinksniuota būtuoju, tik moteriško idealo, laiku.

Ir vėl sukaustė juodos akys,

prisimenu neieškoti analogiškų pavyzdžių.

Dar penkis trilioniškus šimtus kartų pakartoju, kad esu.

Jau atsibodo rinkti kažkieno kito šukes iš laukinių gėlių.

Laikas nukabinti porcelianinės lėlės paveikslą iš savų minčių.

Už baltų durų

O aš lyg klaustrofobas vaikas,

bėgu iš mažų kambarių, sienoms besitraukiant,

kartu nespėju susirinkti žaislų ir ant grindų gulinčių per daug spalvotų piešinių. 

Pradėsiu rėkti, žmogui palietus mano petį, sugretinus jį su sieną,

pati viską sumaišius, susimaišius ir verkianti.

Akyse durys sumažėja dar 5 kartus,

vyksta debatai, eiti, neiti, paleisti, gal dar spėsi grįžti?

Lange nelieka nei plyšio vėjui prasibrauti,

nebeatsimenu, kaip atrodo diena,

o net ir aklinoje tamsoje pamirštu įsijungti šviesą.

Nebebijau baubo po lovą, nes, logiškai mąstant,

jis tai pat turėtų būti penkis kartus mažesnis, mano baimė susitraukė kartu su  kambariu.

Gal jo nebėra?

Dabartyje neturėčiau egzistuoti ir aš,

bet kažkur skraidžioti, kaip amžinam pilotui laiko nelieka,

 pati save bandau išvyti iš namų.

 Darosi tik dar labiau baugu, kai mano pačios galvoje, pasidaro nebejauku...

Krištolo mergaitė

Balose skęsta,

krenta lašai,

lyg krištolas dūžta.

Nauji melai taip greitai lūžta.

Surenku vandens lašus.

Save surinkti per sunku.

Audringas dangus,

netrukus užklups lietus...

Balos taškosi.

Krištolo mergaitė peikia tylą,

o gal ji su degtukais žaidžia

lyg nesuvoktų kas vyksta...

Bet niekas nenorėtų

nei mergaitės krištolinės,

nei su degtukais žaisti...

Praeiviams ji tik neįprastas vaizdas.

Akių nebėra kur ganyti,

lyg miestas avyse paskendęs būtų.

Piemenėlių akmenys

vandens atspindyje nebeatsimuštų.

O mergaitei begalinei

ir kitų nereikia,

ji išmoko žaisti su žvilgsniai atšiauriais.

Lietu tik aš ir krištolinės akys,

prieš veidrodį mergaitės,

kuri vis slepiasi,

pasaulį pro pirštus pamatė...

Nesusikalbam

Už uždangos prasideda audra.

Sudrebėjau.

Bet ar kas kláusė? Tyla.

O jis klaũsė... bent jau taip kalbėjo.

Gal kiek kvailoka mintis šviesos,

Nustok. Žinai, kad lyja.

O aš tik noriu tylos...

“Gal einam į sodą?”

Sujudėjo uždanga mana,

“koks tu emocijų burbuliukas”

Šaltas stiklas.

Ar žmogaus verksmas gali būti tikslas?

Gal kavos? Arbatos?

Žolė vis dar šlapia.

O aš jaučiuosi apgauta,

ir visur kur einu vien tamsa.