Rugilė Šataitė

Rugilė Šataitė

Esu Rugilė Šataitė, man septyniolika ir laisvu laiku rašau bei vaidinu. Karjeros iš to nedarysiu, nes kažkur reikės gauti pinigų katės maistui, bet vis tiek rašau – poeziją, prozą, o šiais metais teko išbandyti save ir dramaturgijoje. Dažniausiai įkvėpimas ateina vėlyvomis valandomis, klausant liūdniausio savo grojaraščio, tad daugelis mano kūrinių – liūdni, ilgesingi ir gilesnę prasmę turintys tik man pačiai. Ypač žaviuosi K. Navako poezija ir V. Žilinskaitės pasakomis, kurių motyvų sugebu „įkišti“ ir savo kūryboje. Dabar didžiausias mano tikslas (nuo šitų metų jau tikrai tikrai įvykdysiu, kaip tai žadėjau sau pernai metais) – parašyti bent šimto puslapių kūrinį.

Pussiurbėlė

Leidžiu ilgam „Crywank“ grupės šuniui suryti mane ir mano ramią, saugią tylą. Nakties dangus pamažu sutirpsta švelnioje aušros linijoje, o mano akių vokus sveria švinas. Pro langą plaukia pirmi paukščių cyptelėjimai, vėjas drasko dangaus paveikslą ir giesmininkų dainas.

Noriu iš čia išvažiuoti, - iš tolygaus jo kvėpavimo išsprūsta žodžiai, sveriami kaltės.

„I feel like a leech to everyone around me," - dainuoja verksmingas balsas. Palaidoju galvą rankų linkiuose, plaukai užkloja matymo lauką kaip muzika mano mintis. Aš irgi jaučiuosi kaip siurbėlė. Nuolatinis aukų ieškojimas ir nuolatinis emocijų liejimas ant kitų, tuo pačiu suryjant jų mintis ir užpildant jas savimi ir savo problemomis. Tvirtas įsisiurbimas dantimis, kad auka neištrūktų ir manęs neatplėštų.

–  Tu bent gali išvažiuoti, – sušnabždu, žodžiai persipina su muzika ir nebežinau, ar kalbu aš, ar dainininkas. Nebejaučiu kaltės.

–  Tu irgi.

Galva išnyra iš plaukų vandenyno, rankos lieka vienišos. „Without your help I have no hope to survive, / Now I know that sounds pathetic, / That’s because that’s what I am.“

–  Aš niekur neįstosiu, aš niekur neišvažiuosiu, juk pats žinai, – papurtau galvą, kartu susimaišo mintys. Verta pasigailėjimo. Tokia esu matoma, tokios manęs visi gaili. Be jo pagalbos neturiu jokios vilties išgyventi, nes jis – plūduras skestančiam. Skęstu sūriame savo ašarų ir beviltiškumo, savigailos vandenyne, o jis nepalieka manęs mėsėdėms žuvims.

–  Tau sekasi piešti. Juk... Juk pati nutapei piešinį ant savo sienos.

Jo žodžiuose girdisi ieškojimas. Beviltiškas. noras paguosti, kurio man, siurbėlei, niekada nepakaks. Akys nuklysta į minėtąjį piešinį. Vėjo glostomas gėlių laukas, kuriame dūzgia švelnios, minkštutės kamanės ir klaidžioja mielas ėriukas. Problemoms vietos su kamanėmis ir ėriukais nėra. „Squirm away stupid leech boy go and die now in the drain, / You speak only of your sadness but are yet to feel true pain.“

–  Galbūt geriau jei manęs išvis nebūtų, – pirmuose aukso lašuose sutinku jo smėlines, šiltas akis. Degina.

Ar iš tiesų pažįstu tikrą skausmą ar tai tik dar vienas beviltiškas dėmesio ir paguodos ieškojimas? Bijau, siaubingai bijau, kad vieną dieną nuo jo akių nebedegsiu ir liksiu siaubingame šaltyje. Kalbu tik apie savo liūdesį, įgarsinu jį mėlynais atspalviais, pykčiais su tėvais ir raudomis persunktomis pagalvėmis, kurios kvepia druska. Kvailė. Tokia siaubingai kvaila, žinau tik kaip patraukti kitų dėmesį, nes pati savimi negebu pasirūpinti.

Laibi pirštai susiranda mano ir paglosto taip švelniai, lyg manoji ranka, dar nutepta gelsvais ir žalsvais dažais, būtų iš brangiausio porceliano. Suskirdusios lūpos perbraukia mano krumplius, kurie, kažkada, pykčiui apėmus, nudažyti raudonai ir melsvai, vis dar sopa.

–  Mirčiau, jei tavęs nebebūtų, – atsako jis. Laiko, lyg nenorėtų leisti nukristi. Kur aš krisčiau?

„I used to be a better person“, – ar kada nors išvis buvau geresnė? Ar mums susipažinus jau buvau siurbėlė, ar dar tik pussiurbėlė, ieškanti kraujo? Trokštanti šiurkščių rankų meilumo ir žodžių saldumo? Beviltiškai meldžianti, kad kažkas žinotų, jog net jei nemiriau, bet galėjau?

–  Ar bent nutuoki, kaip tu man rūpi?

„If I do will you feed me, take me in and hear me moan, /

If you don’t I’m on your conscience and will surely die alone.“

Rūpestis. Toks stiprus sąžinės jausmas. Tarsi įaugęs jo venose, seniai užnuodijęs širdį ir susisupęs smegenyse. Jei žinotų, kas jam geriau, seniai būtų palikęs mane ir šį suknistą miestelį. Tada jį graužtų nenumaldoma kaltė, ir, tarsi pajutęs jos smelkimą, suspaudžia mano ranką stipriau.

„I’ll bring no money or conversation. Unmotivated and bored, /

Staring blankly into space absorbing all you have worked for.“

Jis galėtų būti advokatas. Geriausias mieste, geriausias šalyje. Geriausias – jis visada buvo toks. Susiurbiu jo motyvaciją, keisdama rūpesčiu, keisdama kalte ir kitais žmogų nuodijančiais jausmais. Neatnešu jam nieko gero. Net ir dabar kalba tik jis, net ir dabar iš duobės mane traukia jo pažįstamai atšalusios rankos, į realybę grąžina it paskutinės gyvenimo linijos apsiviję pirštai.

–  Žinai... - balsas tuščias. Neturiu žmogiškų jausmų, nes teesu raibuliuojančio vandens smėlyje pasislėpęs parazitas. Mane su žmonėmis siejančios dalelės ištirpo kažkur tarp smėlio kąsimo ir įsisiurbimo į sudiržusią jo odą, kuri mano dantims tapo tokia pažįstama.

Švelnios, kaip kamanės ir vienišasis ėriukas akys sutinka manąsias, siurbėliškas, ir laukia kol pratęsiu sakinį. Jos neieško atsakymo, nes jau seniai išmoko, kad man neprabilus, teks jį rasti pačioms.

„I’ve taken all you can give and now I will up and leave, /

No shame or dignity left in me as I scout out brand new friends, /

To invade with my dependence and let it start again.“

–  Manau, tau reikia iškeliauti vienam.

Kvėpavimas sustoja, o mano dantys atkimba nuo jo. Galbūt vertėtų juos išsirauti. Kraujo srovelė nuvingiuoja atšąlusia oda ir burgundu sustingsta tarpupirščiuose. Paskutinį sykį sugniaužiu jo ranką savojoje, švelniai pabučiuoju viršugalvį ir leidžiu galvą palaidoti mano glėbyje. Nė nežinau, kodėl veido linijomis nuteka ir po lūpos linkiu pakimba ašara. Siurbėlės verkti nemoka.