Eglė Ambrožaitė

Eglė Ambrožaitė

Antrasis darbų viešinimas.

Fortepijono palytėjimas

Lekiu atlikti išpažintį išsiilgtam bendraminčiui – fortepijonui (jis man tyliai prisiekė, kad aš vienas jo katarsis ir tik man leidžia liesti savo suaižėjusią klaviatūrą ir glamonėti klavišų randus). Manau, paskambinsiu Tau, mielas nakties prisiminime, karingą Rachmaninovo preliudą, nors esu nusilpęs ir padrikai tuščias – pasimetėlis astralas nerado dar vieškelio atgal į mano širdį. Tik tavo džiaugsmui, prisiminime, girdžiu, kaip alsuoja nubraižytas fortepijonas, išklausau kiekvieną jo disonansą, paslaptingą minorą ir tobulai netobulą sekundos giesmę. Šnekučiuojuosi atsargiai, kad neišgąsdinčiau jo trapumo – paglostau, subtiliai išbučiuoju kiekvieną klavišą, kad tik man atsivertų kaip žiedlapiai gavę saulės rūpesčio. Neužgaudamas suskeldėjusiomis pėdomis apsiveju žalvarinius pedalus, kaip įmanydamas lėtai išgaunu trapų šnabždesį it sapną ir palengva įsileidžiu į save, kad tik nesubyrėtų po manim ir manyje.

šukuodamas žemės krištolą

kopiu į žydinčią rasą

skaičiuoju išgertus pavasarius

ir išverkiu lūpų lytėjimą

kad sužydėtų eilės

po manim ir manyje.

Grojamą melodiją ir atklydusias eilėraščio eilutes paverčiu konsonansu ir neskubėdamas mėgaujuosi, kaip degustatorius ragaujantis prabangųjį Romanée-Conti. Nežinau, prisiminime, ar aš glostau jį, ar jis glosto mano kirbančius intervalus, skambina širdies stygomis, ar naudojasi, kad atsiduočiau, bet taip aistringai, kaip moku, išmyliu jo skambesius ir grąžinu atgal, nes gyvybė ne meilė, jei tūno viena. Keistai ramu ant širdies, pati Afroditė, matyt, prikišo nagus. Katarsio nešamas pasijuntu visavertis…