Eglė Ambrožaitė

Esu Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos abiturientė. Kuriu nuosekliai vos keletą metų... Proza – mano kabliukas, laisviausia forma, kurioje geriausiai atsiskleidžiu kaip jautri ir turtinga asmenybė. Kaip rašau? Kartais gražiai, kartais kvailai, kartais iš pykčio, dažnai iš meilės... Taip pat rašau poeziją. Ne visada sekasi, tai ilgas gludinimo procesas, kuriam ribų nėra. Tikiu ir noriu tikėti, kad skaitančiajam viduje kažkas suvirpa, jei kyla bent vienas mažytis apmąstymas – puiku. Vadinasi, kurti verta. Kartais jausmus sudėti į žodžius sunku. Manau, kad vienas iš kūrėjo tikslų, tuos jausmus įgarsinti, giliai išnagrinėtus išrašyti ir suteikti žmonėms galimybę suprasti savo mintis, tai, kas, atrodo, nepaaiškinama, kas nesuprantama, tačiau jaudina.

*** 

tarp beržų mane sutikai
slapčiausius geidulius surinkęs
dovanojai išlietą save vandeny

širdį paliko bitės
pakvipo medum
o rankų ąsotis tuščias

ašaros lėtai
kaip nužydėjusių vyšnių žiedai
Venton sukrito

nežinau
jei ne tu
tai kur mano namai

Spėsiu 

iš tikrovėje
sudraskytų akių
šaukiančios beprotybės
sulaužytų priesaikų
intymių sadisto prabudimų
tirštų palytėjimų
kruvinos lūpos
ir nutirpusių rankų  

suprantu
kad gyvenu 

tik vis per vėlai
vis rytoj
kada neateina 

dar spėsiu 

rytoj...

Tildo

tildo mane Nusivylimo elegijos
tik jis ne šalimais gyvenantis kaimynas
o viduje mane supančiojantis karo vadas
stipriau nei spiritas garuoja muša klūpančią
mirties maldaujančių akių silpnybę meilei
kad vakar grįžčiau šiandieną palikus rytui
neišauštančiam ir nelauktam 

prakeikiau mane apleidusią meilę
nenoriu matyti savųjų akių
bijau 

nes paukščiai šiandien čiulba

ne man

Nebetikiu

Pasiduodu kariama.
Laukimas mane iškankino.
Nebelaukiu.
Nė gundančio pažadų striptizo,
Nė prakeiktų svajonių tyrumo.
Pavargau keltis.
Išdraskiau save.
Nuvarginau kūną ir suteršiau ramybę.
Nebenoriu tikėti.
Nė tavim,
Nė savim. 

Melavau.
Laukiau, bet...
Laikrodis neskubėdamas sustojo.