Emilija Lanevskaja

Emilija Lanevskaja

Einu keliu ir pakeliui jaučiu plačią nežinomybę ir skausmą, nes aš pati renkuosi eiti tokiomis eilutėmis.

Ji.

Tai yra moteris

Ir viskas kas yra joje – yra,

Jai to pilnai pakanka,

Tuščiai egzistuoti

Matuojant egzistencijos vertę.

Tai yra meilė

Ir viskas kas yra joje – gyvena

Jai to niekaip nepakanka,

Gyventi širdyje

Kasdien beverkiant.

Tai yra Ji

Moteris be meilės

Ir meilė be moters,

Tuščia egzistencija širdyje

Ir širdis tuščioje egzistencijoje.

Tai yra Ji

Ir viskas kame jai tenka slapstytis.

Kodėl aš nesu tu, o tu nesi aš?

Visko tiek daug ant mūsų

Laikas nusirengti

Nemanai?

Kodėl aš ne tu, o tu nesi aš?

Be sunkumų įveiktume kliūtis

Bet metai ne tie

Yra skirtumas?

O kodėl tu nesi aš, o aš nesu tu?

Pats laikas būti tuo kas aš esu

Gerai, suprantu

Bet visgi,

Ar aš tikrai ne tu?

.

Tyla dažnai spengia. Kirminas graužia obuolį. Sąžinė graužia mane, tyloje.

Sąžinė parazitas. Kirminas taikosi prie aplinkos. Aplinka nemoka taikytis prie jo.

Juodos dėmės. Nuodėmė yra dėmė sąžinėje. Kirminas palieka dėmių.

Mirtis – atpildas už nuodėmes. Kirminas kūnas. Sąžinė pradžioje gimsta nuodėmėm pritvinkusiame kūne.

Kirminas neturi draugų. Sąžinės irgi niekas nepalaiko.

Kiek paslėpta šiuose eilėse klaiko?

Odė neapykantai

Aukščiausias iš jausmų esi tu – pykti,

Toks įžulus ir toks stiprus.

Dėkinga aš ir už neapykantą,

Kuri nuolat pasauly lydi mus.

Nebematau jau savo meilės horizontų.

Prisižadu, kad dar ilgai aš lyginsiu tave  

Su  giedro rytmečio gaiva,

Su karštai skruostus meilinančia saule.

Tu esi it paskutinis oro gurkšnis,

Vedantis į amžinąjį gyvenimą mane.

Neleidi širdžiai skęsti laimės bangose.

Nepakartojama, brangi vertybė.

Tik Tau atrodo aš tereikalinga,

Tik Tu dar vis draugauji su mana gyvybe.

Vis atsiunti šventas mintis,

Kurių dėka, paleidžiu naiviąja save

Ir vėl sielą pripildo sutema.

O ta nuožmioji širdgėla,

Kokia gi visgi Dievo dovana.

Iškart prisimenu, kas aš esu

Ir ką gi žemėje šioje veikiu.

Aš be Tavęs bijau pabust,

Vis su naujai ateinančia diena,

Prarast, pamesti mylimąją

Ir teks patekt į džiaugsmo vėl nasrus.

Tik lydima Tavęs,

O gi mieliausioji neapykanta,

Galiu aš visą, kas yra many, pajust.