Rugilė Šataitė

Pirmieji karpiniai

Paukščiai sparnais sukarpė saulę,

O aš pramiegojau visas savo vasaras.

O kai nemiegojau saujomis ją sėmiau

Ir dovanojau savo žemai savivertei.

Liūdesio priežastis nurašiau žiemai,

O kai pasibeldė pavasaris – alergijoms, kurių neturiu.

Rudenį apsimečiau rašytoja, nors teišpaudžiau vieną varganą eilėraštį,

O visų dienų monotonija – raudona ant grąžintų kontrolinio lapų.

Mane surijo nemigos liūtas.

Arogantiškas balandis

Audros debesų ir asfalto spalvos pastatų jūroje

Dūmais prisidengęs balandis surūko cigaretę.

Nežiūri į ant pakelio besipuikuojantį pavadinimą,

Težino, kad nuodijasi plaučius brangiai.

Trupančiais sparnais jis skristeli,

Nė nenori pakelti galvos į pražilusią saulę.

O tada susilieja į banalų šaligatvių cementą

Ir leidžiasi sutrypiamas vienodų firminių aukštakulnių.

Mano individualumas ir jautimasis pranašesne už kitus nusižudė surūkęs paskutinę cigaretę.

Mano numylėtas bažnytkaimis

Įsiliejam į vakaro tylą, tylėdami

Nuo pasaulio užsiklojam

Juodaisiais serbentais ir išblyškusia saule,

O burnoje rūgštu.

Sakai, jog nori iš čia išvažiuoti,

Bet autobuso bilietas neturi grįžimo datos,

O mano paakiuose išdžiūva paskutinės ašaros,

Išverktos dėl šio mirusio miesto.

Kapinių čia nėra, nes neužtektų vietos

Palaidoti visoms mirusioms viltims ir idėjoms

ir gerkle nuleistoms piliulėms melancholijai gydyti.

Pažadi man neišvažiuosiąs.