Dovydas Baltrimavičius

Dovydas Baltrimavičius

kada nors

išdrošiu tau eilėraštį
nedidelį
gal kišeninį
ne popieriuj
medinį
nugludinsiu aštrius kampus
galėsi kalti
nors prie kryžiaus
Jonavoje
šalia Paryžiaus

slenkstis

iš manęs beliko
skaisčiai melsvos akys
nusiskalbusiuose akių obuoliuose
vienos jos dar mena viltį
porų krateriais nusėtuose
veiduose

sakoo

menas gimsta giliam skausme ar liūdesy

negyvena menas melancholijoj
per daug dirbtina
kai akys atmerktos
siela krypsta į tuštumą vien buvimas joje
yra menas
mintimis išplaukti ten
kur nėra
bandyti nejausti
nieko (visko?)

sau pačiam prieštaraujantis menas
bet menas

nuolatinis ėjimas lynu

išlaikyti pusiausvyrą
nepersisverti nei į kairę
nei į dešinę

visais trim atvejais 
užbaiga

skirtumas 

nuėjęs iki galo 
būsi sutiktas plojimais 

kitais dviem atvejais
rauda arba panieka 

v i s a i s trim a t v e j a i s
pabaiga