Viltė Meižytė

Išsiilgta ramybė

Nebeužuodžiu vasaros, medžių pavėsiuose.

Ir balose nebeatsispindi dangus.

Kiekviena sutikta būtybė man primena,

kad savo plaukuose gėlių nebeauginu.

Nebeatskiriu kur aš, o kur laukinės gėlės.

Lyg bučiau pačioje žmonijos paslapčių papėdėj.

Keliauju autostopu, tik niekas nestoja.

Matyt nemato, grožisi savų tragedijų peizažu.

O aš šlykščiuosi savuoju egocentriškumu,

bet jau nebesvarbu...

Arbatos puodelio dugne tik cukrus liko.

O man nepaliko? Nebeliko.

Dalinuosi savąja egzistencine krize

ir nebegaliu sakyti, kad kažkada pati buvau laukine gėle....

Suirutė

Lūžau, trūkau, sutrupėjau.

Išliejau jausmų vazą ant stalo prie kurio visi sėdėjo.

Ir nežinau ko gaila labiau manęs ar vazos,

kuri dužo nesulaukusi dienos pabaigos.

Apsiverčiau, apsiverkiau, atsistojau.

Senos vazos šukes, naujai numegztu, dilemų pagrindu apklojau.

Nebenoriu krištolo vazų,

stovėk stabiliai, vis daugėja vėjuotų rudens vakarų<3