Lina Noreikaitė

Paskubėki

- Skubėti... greičiau! Reikia suspėti... tiek daug darbų, tiek rūpesčių... atlikti idealiai... idealiai, - mintys vis suko ir suko planus, scenarijus kasdienybės bei rutinos gyvenimo rate, kuriame jaučiausi įstrigusi.

Tada nepagalvojau, jog tas besisukantis bėgimo ratas ir narvo grotos, už kurių tęsėsi neatrasti pasauliai, buvo mano saugumo zona. Tik dėdama visas pastangas bėgau ir bėgau, norėdama būti pripažinta ar kitų bent nežeminama. Ir kaip tai dabar atrodo beprasmiška! Nors galbūt ne visiškai veltui nuėjo mano jėgos, pavyko užsipumpuoti šiokius tokius ištvermės raumenis. Bet koks skirtumas? Ar šis lėkimas vietoje daugiau ką nors davė?

Vieną rytą prasibudusi pajutau – nebegaliu atsikelti. Vidinis balsas, žinoma, rėkė savo greitakalbe gyvenimo šūkį, kurio jokiu būdu negalima sulaužyti – skubėti ir aplenkti tuos, kurie kadaise kikeno iš mano pastangų. Bet tą rytą man tai jau nebebuvo svarbu, nebebuvo svarbu niekas. Gulėjau ir žiūrėjau pro grotų kvadratėlius į baltai nelygiai nudažytas, senas lubas ir mačiau jose tik juodumą, tuštumą.

Netrukus buvau išmesta iš narvo į niūrų, šiukšlėmis apgriozdintą skersgatvį. Išsigandau, nes ten buvo tiek daug baisių būtybių. Pačių pavidalų nemačiau, bet šešėliai, prisilietimai... jie smaugė kaklą, gniaužė, trankė bejėgišką mano kūną, gėrė dvasios gyvastį. Juodi, kraupūs pavidalai artėjo, lietė odą, lindo į jos poras ir nyko įsisiurbusios į jas.

Nebejuntu kūno. Nebejuntu savęs. Paskendau tamsoje. Tamsoje.

Dabar tik eilinė diena. Tik eilinio autobuso laukimas. Ir šalia nesustojanti galinga upės tėkmė, kurią kol kas nuo manęs skiria stiklinė siena. O jos atspindyje dar matau skubančių žmonių pavidalus.

Laikas

Kala. Tik tak, tik tak... Kala galvon laiko tėkmės nesustabdomas srautas. Kažkur girdėjau istoriją, kad viena iš kančios priemonių buvo kadaise naudojamas nuolatinis vandens lašų tėškimas į tą pačią aukos galvos vietą. Kapt kapt... Po valandos, dienos kiekvienas lašas prilygo kūjo kalimo per galvą jausmui. Tik tak, tik tak... Panašiai taip kala laikas į mano smegenis. Kiekvienas tiksėjimas tarsi kančia, tarsi stebuklas, kad išgyvenau dar vieną minutę, valandą, dieną...

Bet laikas – tai mano gyvybės šaltinis. Sustotų jis – sustočiau aš; sustabdyčiau savo gyvenimą – jis taip pat nustotų man egzistavęs, nes manęs tiesiog nebebūtų. Kaip vanduo, kuris laša į tą pačią kaukolės vietą. Neapsakomai skauda, bet tas lašas, vienintelis troškuliui numalšinti šaltinis, nutekėjęs per žandą lyg ašara tampa išsigelbėjimu troškuliui numalšinti ir išgyventi.

Tad laikas, bėgantis pro pirštus, tai, ką mes turime brangiausio. Jo nemėgstame, nes reikia pagal jį skubėti, negrįžta atgal ir jis laša kaip vanduo iš kiauro kibiro. Kažkada sulašės ir paskutines kiekvieno iš mūsų sekundes lašas, o kartu nustosime egzistavę ir mes patys.

Juodoji paukštė

Juodas paukštis buvo įkalintas name. Tą dieną atidarius krosnies dureles, juodasis skraiduolis pranėrė pro mane ir ėmė skraidyti ties lubomis, kliūti už sietynų, daužytis į stiklinius paviršius. Atidarius visus langus jis nemažai turėjo pavargti, kol pagaliau pataikė link atviros laukan erdvės į laisvę. Skraiduolis atrodė pavargęs ir jo akys vis baltavo, nežinia, ar dėl sutrankymų manant, kad stiklas - kelias į laisvę, ar iš nuovargio.

Juodas paukštis įkalintas tarp sienų - tai lyg aš. Ieškau ne tik išėjimo iš sujauktos žmonių erdvės į gamtos pasaulį, bet ir iš skausmo į vilties ir gėrio, grožio aplinką. Į erdvę, kurioje norisi gyventi. Aš trankausi į stiklinius egzistencijos apgaulingus objektus manydama, kad jei manęs nebūtų, būtų visiems geriau. Šios mintys iki kraujo drasko mano kūną, nusieja jį mėlynėmis po plunksnuotu kūno paviršiumi. Bet man tas pats. Skausmas nenusakomas sielos gelmėse nė kiek neatstoja to sopulio sielos viduje. Dažnai net nebejaučiu savo kūno – jis tarsi nebe mano. Tad ar net būdama gyva nesu mirusi? O gal mano akys iš skausmo baltavusios baltuoja ir dėl nuovargio nuo visko, kas vyksta? Nuo gyvenimo?

Bet viltis, kad kažkuris langas yra atviras, neleidžia pasiduoti ir skatina bandyti vėl ir vėl. Tik kiek dar atlaikysiu?

Ir tupiu ant kambarinės gėles šakos, svaigstančia galva, kaupdama jėgas paskutiniam smūgiui į langą.