ELLA

ELLA

Mano vardas Ela. Pradėjau kurti eiles būdama dvylikos, tačiau savo kūrybos stilių atradau tik prieš dvejus metus. Rašydama galiu atsikratyti ilgai mane kamavusiomis mintimis, tad kuriu sau. Neturiu pastovios mūzos ar įkvėpimo inkaro, kuriuo visuomet galėčiau pasikliauti, todėl kuriu tik tuomet, kai galva nenurimsta ir joje dūzgia šimtai minčių.  Rašymui renkuosi egzistencializmo temas, mėgstu naudoti grotesko bei absurdo motyvus.  

…

Nėra pasaulyje šiame amžino nieko, nėra, niekad nebuvo ir nebus.

Įsivaizduok, tu žievė banano.

Štai kiek šiam gyvenime esi svarbus.

Matuojame viską šiam pasauly pinigais, nors hedonizmas vienintelis ir tikras mūsų lobis.

Jūs kvailiai, perpušusios ir suskretę jūsų mintys, jeigu jūsų religija ne patys jūs.

Nėra pasaulyje šiame amžino nieko nei šiandien buvo, nei rytoj bus. Tik neišprotėk nuo idėjos judėti į priekį.

Jausmai tavo - pelkė

Mirsi, jeigu lipsi į tą liūną, pridvisusios mėšlo krūvos.

Svarbu tenkintis, ragauti saldų vaisių šio gyvenimo tau duotą, be pasekmių ir įsipareigojimų.

Nėra rytoj, jeigu šiandiena neturi pabaigos tikslios.

Dėl to aš laiko neplanuoju, nemėgstu rytoj, nes vakar visad buvo geriau.

Žinoma, gerai, kad rytoj išvis ateina, jeigu vakar neatsimenu, o šiandien nebuvo, nebuvo taip, kaip ir nėra pasaulyje šiame amžino nieko, nėra, niekad nebuvo ir nebus.

Dulksna

Kai lietaus lašai palies tavo kūną,

Galvok apie mane.

Kai nersi gylyn į savo jūrą jausmo,

Galvok apie mane.

Aš čia tam, kad mane prisimintum,

Paliesti ir turėti manęs tu negali.

Aš čia tik tam, kad būčiau tavo mūza.

Kad tekant sriauniai upei,

Savo ašaras lietum.

Ir leisk joms kristi į vandenį,

Kaip lietus barbena į stiklą. 

Leisk joms kristi su garsu

Ir susiliesti akte.

Leisk joms ištvirkauti vandeny,

Kur laumės jų nemato.

Žinau, kad pamiršti manęs negalėsi,

Aš esu čia tam, kad palikčiau pėdsaką.

Kad prisimintum kiekvieną kvailą dalyką, kurį kada tau pasakiau.

Kad prisimintum eiles mano, kurios galvojai tau, bet nedrįsai paklausti.

Aš čia tik tam, kad būčiau savanaudė niekšė, kad mane mylėtų, bet negalėtų gauti to paties atgal.

Saldžių sapnų

Sapnai tokie gluminantys...

Kodėl staiga užkopusi į aukštumą,

Nukrintu žemyn.

Paskutinė mintis šokti,

Galbūt visgi aš moku skrist.

Sklandau ore sekundę,

O tą sekundę,

Man taip gera,

Nieko nebelieka.

Aplink mirtina tyla. 

Tik vėjas švilpia į ausį,

Bet vis garsyn,

Garsyn.

Aš suklinku.

O musės lenda man į burną.

Springstu jomis ir spjaudausi kraujais.

Springstu. 

Springstu.

SPRINGSTU.

SPRIN - GSTU. 

Aš dūstu dūstu gelbėkit,

Padėkit. 

Mosuoju rankomis. 

Sekundė tęsias amžinybę.

Mosuoju rankomis. 

Pabundu prieplaukoje, 

Žvalgausi aplink.

Akmenys, pakvaišusios bangos. 

Akmenys primenantys siluetą. 

Intriguoja. 

Intriguoja.

Intriguoja. 

Sustingusiomis pėdomis žengiu į jūrą,

Vanduo ledinis.

Nejaučiu savo kūno. 

Nieko nejaučiu. 

Einu artyn akmenų, kurie įdomiai sudarydami figūrą mane traukia 

Sustingstu vietoje,

Kūnas nueina pagaugais,

Tai pajuntu,

Nors jis apmiręs. 

Pažvelgiu į siluetą kraujo baloje,

Su koja pajudinu kūną,

Pritupiu, patraukiu susivėlusius plaukus nuo sutalžyto snukio...

suprantu ...

Tai ne sapnas. 

Kur aš ?

O varge, kur aš esu  ?

O varge, kur aš dingau? 

O varge ...

Aš nesu.