Augustina Binkytė

Augustina Binkytė

Esu Augustina, gimnazistė iš Biržų. Mėgstu stebėti tai, kas aplinkui, analizuoti ir kilusias mintis surašyti ant popieriaus. Arčiausiai širdies – esė ir publicistika. Rašant patinka daug ką persijoti per racionalumo ir tikslumo sietą. Ir nevengiu ironijos – tikiu, kad ji padeda įvertinti situacijas iš šono ir nepaskęsti negatyvumo jūroje.

Jos didenybė Antraštė, arba To dar negirdėjote

Praėjusiais metais vieną rugpjūčio pradžios rytą sėdėjau balkone. Kaip tik tądien buvo paskelbti valstybinio matematikos egzamino rezultatai, sukėlę nemažą ažiotažą dėl palyginti prastų abiturientų pasiekimų. Taigi, besimėgaudama šilta vasaros saule, atsiverčiau „Delfi“ peržiūrėti naujienų. Už akies iškart užkliuvo vieno pirmųjų straipsnių antraštė, skelbianti: „Matematikos egzamino rezultatai sukėlė siaubą: dramatiškai griūna ateities planai“. Iš pradžių kone krūptelėjau: ar gyvenimo griūtis tuomet laukia ir manęs po poros metų, kai laikysiu šį egzaminą? Tačiau šie vaizdingi straipsnių pavadinimai tuo pat metu ir gerokai prajuokino.

Bemąstydama, kodėl tie pavadinimai tokie vaizdingi, prisiminiau ir vieną, kažkada seniai skaitytą knygą „14,99 €“ – prieš dvi dešimtis metų Prancūzijoje pasirodžiusį ir bestseleriu tapusį prancūzų literatūros žvaigždės Frederic‘o Beigbeder‘io romaną apie reklamos pasaulio džiungles. Jame akcentuojama, kad reklama gali būti kuriama bet kokia – juokinga, keista, šokiruojanti, – svarbiausia, kokį susidomėjimą ji sukels. Netgi knygos pavadinimas, kurį perskaičius iškart kyla klausimas, ką jis reiškia, yra... tik knygos kaina. Tie keli pavadinimo žodžiai turi taip suintriguoti, kad iškart kiltų noras perskaityti visą straipsnį. Antraip žurnalisto rašinys nueis paprasčiausiai šuniui ant uodegos. Todėl galbūt iš tikrųjų straipsnio pavadinimas atlieka pagrindinį vaidmenį, žurnalistams kovojant dėl skaitytojų dėmesio? Juk naršydami socialiniuose tinkluose ar internete, žmonės įsitraukia į bekraštį naujienų ir pasiūlymų srautą bei tampa vis atsparesni ir pasyvesni juos supantiems dalykams. Kas šiuolaikinį žmogų, gyvenantį informacijos pertekliaus amžiuje, dar gali iš tiesų nustebinti? Gamtos reiškiniai, žmonių elgesys?.. O gal ryškiausiai šviečianti reklama prekybos centre? Greičiausiai ne. Taigi žiniasklaida, paskutiniuosius keletą dešimtmečių didžiąja dalimi jau persikėlusi į internetinę erdvę, iš paskutiniųjų stengiasi nepaskęsti toje informacijos jūroje

Apskritai internetinių naujienų portalų antraštes galima laikyti nauju savarankišku teksto žanru. Humanitarinių mokslų daktarė Danguolė Kalinauskaitė vienoje iš tyrimų publikacijų teigia, kad straipsnių pavadinimai atlieka įvairias teksto funkcijas: jais pra­nešama, pasakojama, analizuojama, komentuojama, reiškiamas požiūris, emocijos, bandoma įtikinti, vertinama ir net apeliuojama į ką nors. Tyrimai rodo, jog skaitytojai, nesusidomėję internete pateikta informacija, uždaro ją per 10-20 sekundžių. Nuolat visur skubėdami, mažai kas beskaito visą straipsnį, o tik praskrolina, tikėdamiesi per keliasdešimt sekundžių perskaityti pagrindines naujienas – todėl svarbu, kad jos būtų pateiktos kuo glausčiau, paprasčiau ir – svarbiausia – patraukliai.

Diena iš dienos straipsnių pavadinimams mirgant nuo frazių „Nustebsite pamatę“, „Neteko amo“, „Atskleidė“, „Sprogdina internetą“ ar „Imasi už galvos“, staiga pasidarė įdomu nuodugniau pasižvalgyti po Lietuvos naujienų portalų pirmuosius puslapius: nejaugi dauguma naujienų pateikiamos taip emocingai, negatyviai, vaizdingai bei... neretai dar ir komiškai? Po to, kai pirmąkart atkreipiau dėmesį į naujienų pateikimo formą, praėjo keli mėnesiai, kol 2020-ųjų gruodžio 29-ąją, antradienį – paprastą šiokiadienį prieš pat Naujuosius, – nutariau sėsti prie kompiuterio, ir dienos pabaigoje iš trijų populiariausių mūsų šalies internetinių naujienų portalų – „Delfi“, „Lietuvos rytas“ ir „15min“ – buvau surinkusi didžiąją dalį (net 750) tą dieną pasirodžiusių įvairių skilčių (Lietuva, užsienis, verslas, sportas, kultūra ir kt.) straipsnių antraščių – skambančių lyg jos būtų iš stebuklinės pasakos ir optimistiškų, negatyvių bei itin intriguojančių it detektyvinis veiksmo filmas.

Antraščių bruožas,  į save atkreipiantis dėmesį – skleidžiama pakankamai niūri nuotaika. Apie šalies žiniasklaidos objektyvumą, kokybę ir negatyvumą diskutuota ne kartą ir šalies mastu. Prozininkė, eseistė Giedra Radvilavičiūtė skaitydama pranešimą Biržuose vykusiame 2013-ųjų tarptautinės šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“ išreiškė pastebėjimą, jog „net tais atvejais, kai Lietuvos ar lietuvių oponentai akivaizdžiai susimauna, kai kurie mūsų analitikai virtuoziškai sugeba rasti vis tiek Lietuvą sudirbantį aspektą“. Tačiau juk žiniasklaida visuomet orientuojasi į skaitytojus ir taikosi prie jų mąstymo, kuris savo ruožtu formuojamas pačios žiniasklaidos. Ar tai reiškia, jog lietuviai apskritai linkę skaityti savo šalį kritikuojančius straipsnius? Bet kokiu atveju pagrindiniai naujienų portalai yra kiekvienos šalies veidas, kuriame netiesiogiai atsispindi jos mentalitetas, praeitis bei dabartis. Lietuvių tauta, savo istorijos laikotarpiuose buvusi neišsilavinusi ir mačiusi, kad aplinkiniai gyvena geriau, įprato kritikuoti savo šalį, o dažnai keičiantis santvarkoms, ganėtinai neigiamą atspalvį įgavo valdžia. Nors aš pati priklausau kartai, augančiai jau nepriklausomybės metais, ir tuos laikus, kai mūsų valstybė buvo kitokia nei dabar, žinau tik iš kitų žmonių pasakojimų, knygų,  tačiau manau, kad istoriniai štampai iki galo nenusitrina ilgai ir egzistuoja tiek žmonių mąstyme, tiek, kaip jau minėjau, jį atspindinčioje žiniasklaidoje. Todėl perskaičius antraštę „Didžiųjų miestų eglėms skirta per 200 tūkst. eurų, tačiau gyventojai jomis nesidžiaugs: kam reikėjo leisti pinigus“ (lrytas.lt), kyla mintis, jog dalis lietuvių į pasaulį vis dar žvelgia iš pragmatinės pusės: jeigu jau karantinas, užtveria Kalėdų egles, tai kam iš viso jų reikia, ir nėra čia ko džiaugtis, geriau prie algos ar pensijos būtų pridėję eurą kitą. Pinigų tema mūsų šalyje išties ganėtinai jautri – žurnalistai, rašydami, kad „Nuo kitų metų – naujas mokestis ir statytojams, ir gyventojams: kiek ir už ką mokėsime papildomai“ (lrytas.lt), mėgina tarsi susitapatinti su skaitytojais ir pereina į „mes mokėsime“, o visi valdininkai, įvedę mokestį, lieka „jie“ vaidmenyje. Tačiau grįžkime prie pačių antraščių. Kol vienas portalas rašė: „Vartotojų pasitikėjimo rodiklis gruodį padidėjo 1 punktu“ (15min.lt), kitas tą pačią naujieną pranešė suteikdamas jai pesimistinį atspalvį: „Vartotojų pasitikėjimo rodiklis išlieka neigiamas“ (delfi.lt). Negatyvo pakanka ir biurokratijos srityje: „Nepaprastosios padėties įvedimas: sutarimas Seime būtų, neigiamos pasekmės – taip pat“ (delfi.lt). Situacija poliklinikose, savivaldybėse ir kitose viešosiose įstaigose (nors galbūt šioje srityje šaliai iš tiesų dar reikėtų tobulėti) apibūdinama gana vaizdingai: „Pandemijos grimasos poliklinikose: pacientai jų duris praverti vengia, bet laukiančiųjų – grūstys“ (lrytas.lt), „Kauno požeminė perėja skendi tamsoje, bet gyventojai į savivaldybę neprisibeldžia“ (lrytas.lt). Verta paminėti, kad žurnalistai apskritai mėgsta esamą padėtį apibūdinti gerokai prasčiau, nei yra iš tikrųjų, pridėdami frazę „dar vienas“: „Karzygys.lt – dar vienas video su melaginga ir klaidinančia informacija“ (delfi.lt), „Nuteistas dar vienas kanapių augintojas“ (delfi.lt). Susidaro įspūdis – situacija jau ir taip tragiškai bloga, o čia atsirado dar vienas riebus Lietuvos nesėkmių torto aukštas. Atrodo, jog neigiamus dalykus žmonės turėtų norėti kuo greičiau pamiršti, tačiau iš tokių antraščių, kaip ši – „Daugiausiai kritikos sulaukusios pasaulio eglės: žmonės jas prisimins ilgai“ (delfi.lt), – panašu, kad bent jau žurnalistai perteikia atvirkščią mąstymo modelį. Kodėl reikėtų prisiminti būtent prasčiausias egles? Tuo metu smulkiųjų verslininkų nedžiugios nuotaikos karantino laikotarpiu dar labiau paaštrinamos: „Į internetą persikėlusius Vilniaus Kalėdų mugės prekeivius ištiko didžiulė nesėkmė: visiškas bankrotas, suprekiavome tik 1 procentą“ (delfi.lt). Antraščių tyrinėjimo dieną pastebėjau ir dar vieną ryškų aspektą – tautiečiai kone kiekviename žingsnyje linkę lygintis su kitais, save vienaip ar kitaip nužemindami: „Prie Lietuvos įvaizdžio kūrimo strategijos prisidėjęs ekspertas: kad ir kiek pinigų būtų išleista, įvaizdis nepaneigs to, kokia šalis iš tiesų yra“ (delfi.lt), „Daugiau nei kas antras lietuvis turi antsvorio: palygino, kaip atrodo kitų ES šalių gyventojai“ (delfi.lt), „Tyrimas: estai labiau pasitiki valdžia nei latviai ir lietuviai“ (delfi.lt), „2020-aisiais gamtos Lietuvoje negailėta: nuo nevalytų „Grigeo Klaipėda“ nuotekų iki spalvoto plastiko Neryje“ (15min.lt), „Baltijos šalių namų ūkių išlaidų dalis maistui 2019 metais viršijo ES vidurkį“ (delfi.lt). Jeigu į naujienų portalą užsukęs žmogus iškart pamato antraštes, akcentuojančias neigiamą savo valstybės ir tautos, o galbūt ir jo paties, įvaizdį, natūralu, jog tai visai atima norą didžiuotis savo kraštu ir skatina dar labiau jį kritikuoti. Vis dėlto toks lyginimas rodo, kad mūsų šalis vis dar bijo išsiskirti iš kitų – kelis paskutiniuosius šimtmečius buvę priklausomi nuo aplinkinių valstybių, galbūt tokiu būdu išreiškiame pavydą ir nepasitikėjimą savo kultūra ar netgi vieni kitais...

Tačiau nenoriu pati tapti bambekle, kuri mato vien bloga, todėl skubu paminėti, kad tądien visame naujienų sraute radau ne tik negatyvą – optimistiškų antraščių taip pat pakako. Tiesa, viena nuskambėjo gana keistai: „Skiepai nuo koronaviruso turi rimtą šalutinį poveikį – tačiau teigiamą“ (delfi.lt). Paskutinieji du žodžiai perša mintį, jog skaitytojui iš antraštės turi susidaryti neigiamas įspūdis apie pranešamą naujieną, todėl skubama tą įspūdį pataisyti. Šiaip ar taip, kai kurios antraštės skelbė apie gerėjančią koronaviruso situaciją: „Vis daugiau vilties: NVSC atstovai stebi gerėjimo ženklus valdant pandemiją“ (delfi.lt), „S. Čaplinskas papasakojo apie vakciną nuo koronaviruso: pliusų turime daugiau negu minusų“ (lrytas.lt). Kitos bylojo, kad Lietuvai sekasi tiek verslo, tiek technologijų srityse: „Lietuviai – pirmi feisbuke: jų kuriamą turinį peržiūrėjo trečdalis pasaulio“ (15min.lt), „Pandeminių metų vartojimo tendencijos: daugiau pinigų leista kurortuose, didesnis dėmesys lietuviškoms e-parduotuvėms“ (15min.lt), „Transporto įmonės tiesia kelią IT technologijų startuoliams – jie jau atkuria ir avarijų detales“ (lrytas.lt), „Originalų namo apšiltinimo būdą sugalvojusi moteris džiaugiasi ženkliai mažesnėmis išlaidomis šildymui“ (delfi.lt). Pastebiu, kad paskutiniuoju metu vis daugėja straipsnių (taip pat ir televizijos laidų), pasakojančių istorijas apie Lietuvoje apsistojusius ir gyvenimo kokybe mūsų šalyje besidžiaugiančius užsieniečius (pavyzdžiui, „Lietuvoje analitike dirbanti indė: „Mes visi esame panašūs, tačiau europiečiai gyvena laisviau“ (lrytas.lt). Tokie straipsniai tampa atsvara pesimistinėms tendencijoms.

Kaip jau minėjau savo darbo pradžioje, šiuolaikinė žiniasklaida ypač konkuruoja dėl skaitytojų dėmesio. Tam pasitelkiamos įvairios priemonės, tačiau itin didelį vaidmenį sėkmingo straipsnio pavadinimo kūrime atlieka vaizdingumas. Vis dėlto neretai žurnalistai taip pasistengia rašydami kuo įtaigesnę antraštę, kad straipsniai dėmesio sulaukia ne tiek dėl pačios naujienos, o dėl komiškai skambančio pavadinimo. Jis, beje, savo informatyvumu vis dažniau atstoja ir patį straipsnį. Taigi, pradėsiu nuo trijų antraščių. Visose rašoma apie policijos pareigūnus, kuriems kasdien tenka dalyvauti įvykiuose, atsiduriančiuose pirmuosiuose portalų puslapiuose. Tiesa, žurnalistai jų darbo specifiką neretai kiek paaštrina ir naujieną pristato taip, kad atrodo, jog policininkai – mūsų mėgstamų veiksmo filmų herojai: „Per šventes policijos darbas nestoja – pareigūnai smogė narkotikų platintojui“ (delfi.lt) (beje, atsiranda dviprasmybė, kuria prasme vartojamas žodis „smogė“...). Tačiau tokiu psichologiniu triuku norima įtikinti, kad skaitytojas saugus – jį gina jėga, t. y. policija, ir beatodairiškai kovoja su blogiu. Tuo metu iš antraščių, tokių kaip „Vaizdai Vokietijos kurortuose pareigūnus privertė griebtis už galvų: į apsnigtas vietoves plūdo minios žmonių“ (delfi.lt) ir „Pareigūnai pašiurpo: tarp šiukšlių kalnų gyvenanti klaipėdietė bute laikė kelis šunis, vieną teko užmigdyti“ (15min.lt), galima pamanyti, kad policininkai negali atsistebėti savo darbo realijomis. Nors juk iš tiesų nusikaltimais juos nustebinti kažin ar įmanoma – kaip ir, pavyzdžiui, mokytoją sunku išgąsdinti vis prastėjančiu mokinių raštingumu (vis tik pamatęs nosinę ant o gal ir griebtųsi už galvos...). Kuriant antraštes, pasitelkiami ir įspūdį sustiprinantys veiksmažodžiai: „Iš Briuselio trimituojama apie visų ES narių paramą susitarimui su Kinija, bet Lietuva žada priešintis“ (15min.lt), „Kalėdinę dainą angliškai atlikęs garsus Rusijos treneris sprogdina internetą“ (15min.lt), „Užauginę daugiau nei 14 kg kanapių trys šiauliečiai jų parduoti nebespėjo – kulniuos į teismą“ (lrytas.lt), „Trūkumai, kurie mažina būsto vertę: gali nurėžti ir trečdalį kainos“ (delfi.lt). Kai kurie straipsnių pavadinimai stebina ypač vaizdingomis frazėmis – „Plungėje su pūvančiu lavonu gyvenusiam žudikui likimas smogė iš pasalų: jo dangstytojas išsisuko lengvai“ (lrytas.lt). Kiti verčia prisiminti net ir graikų mitologiją – „Karantinas pančioja ir Temidę: saugu posėdžiauti nuotoliniu būdu, geriausia išeitis – bylas atidėti“ (15min.lt). Norint sukelti kuo didesnį ažiotažą, kuo labiau įtikinti ir nustebinti, sukuriamos ir itin hiperbolizuojančios antraštės – tik vargu ar darbo paieškos staiga primins neregėtai įnirtingas kovas („Pandeminiai metai negrįžtamai pakeitė darbo rinką: laukia nauji mūšiai dirbant iš namų“ (delfi.lt)), o visos naujienos taps istoriniais įvykiais („Istorinė akimirka: nebelieka dantų protezavimo eilių, yra ir daugiau gerų pokyčių“ (delfi.lt)) – nors vis dėlto, žvelgiant iš kitos pusės, kiekviena prabėgusi sekundė tampa istorija, jau nekalbant apie žymius pokyčius odontologijos industrijoje... Tvarkai virtuvėje palaikyti taip pat galima rasti intriguojantį pasiūlymą („Kaip laikyti prieskonius: genialus būdas išspręs ir vietos trūkumą“ (delfi.lt) – vis dėlto kaip lengva būti genialiam!..). Sakoma, kad paprastumas žavi – straipsnio apie keliautojo nuotykius pavadinimas savo aiškumu ir tiesmukumu priminė, kad ne į visus dalykus reikia žvelgti pernelyg rimtai: „Visas pasaulio šalis aplankęs rekordininkas papasakojo, kur geriau nekeliauti, o kurioje šalyje gyvena gražiausios pasaulio merginos“ (delfi.lt). Trumpai drūtai siūloma valgyti ir sūrį: „Dažniau pasimėgaukite sūriu – rezultatai patiks visiems“ (lrytas.lt). Savaime suprantama – prekybininkai džiaugsis padidėjusiu sūrio perkamumu, o pirkėjai... Įdomu, koks tas rezultatas? Reikėtų atsiversti straipsnį... O sporto skilties antraštės iš tikrųjų vertos ilgo tiriamojo darbo – jos lyg atskiri tekstai, kurie gąsdina („Krachas tęsiasi: pirmąjį Eurolygos ratą R.Kurtinaitis baigė su 2 pergalėmis“ (15min.lt), „Košmaras tęsiasi: „Ryto“ klube – naujas COVID-19 atvejis“ (15min.lt)), kelia susirūpinimą („Trileris Vitorijoje: dviženklę persvarą iššvaisčiusi „Valencia“ krito prieš R. Giedraičio vedamą „Baskonia“ (lrytas.lt)), stebina („Grizzlies“ pratęsimą išplėšęs J. Valančiūnas po krepšiu atrodė lyg mūras – trečiąkart pasiekė įspūdingą rezultatą“ (lrytas.lt)), o galbūt ir prajuokina (Gražiausio LKL perdavimo autorius – pakaušyje akis įsitaisęs Augustas Marčiulionis (15min.lt)).

Šiais informacijos ir mokslo žinių gausos laikais išvysti ar sužinoti ką nors neįprasto jau prilygsta didesniam ar mažesniam įvykiui. Dėl šios priežasties kai kuriomis antraštėmis norima sukelti susidomėjimą suintriguojant, jog apie tai, kas slepiasi po pavadinimu, dar nesame girdėję. Nesvarbu, ar tai būtų muzika („Muzika, kokios dar nebūsite girdėję: garso inžinieriai randa vis geresnių metodų apgauti klausytojų ausis“ (delfi.lt)), ar balkonų puošmenos („Sostinės kalėdinių balkonų dešimtuke – fantastiška vilniečių kūryba, kokios dar nematėte“ (lrytas.lt)), ar automobiliai („Netikėta: pandemijos metu išaugo asmeninių automobilių naudojimas“ (delfi.lt)). Kai kada antraštėmis siekiama kone išgąsdinti: „Mokykloje to nemokė: mes esame virusas – ir ne perkeltine prasme“ (15min.lt). Žurnalistas pabrėžia, jog straipsnyje parašyta informacija yra tokia rimta ir išskirtinė, kad net nebuvo įtraukta į mokyklinius vadovėlius (peršasi įkyri mintis, jog tai, ko mokoma mokykloje, yra didžiausia nuobodybė). Ir tuomet paminima trumpa, bet, vaizdingai tariant, pribloškianti frazė. Svarbiausia – paliekama šiek tiek neaiškumo, kad reikėtų atsiversti patį straipsnį – deja, neužtenka perskaityti net ir paryškintų citatų. Intriguojanti ir paskutiniu metu ypač gajų stereotipą, jog viską, kas geresnio, pasiglemžia didmiesčiai, laužanti antraštė „Išrinkta gražiausia Lietuvos eglė: pirmoje vietoje – ne Vilnius ir ne Kaunas“ (delfi.lt) taip pat iškart kelia susidomėjimą – jei šie du didieji miestai ne pirmutiniai, tuomet kas? Gal mano provincijos miestelis? Anot kito straipsnio autoriaus, daugelį skaitytojų iš vėžių turbūt gali išmušti ir faktas, jog telefonu, paskutinį dešimtmetį laikomu itin prestižiniu, nesinaudoja vienas turtingiausių pasaulio žmonių: „Facebook“ vadovas Zuckerbergas pasakė, kokio gamintojo telefonu naudojasi: ne, tai nėra „Apple“ (delfi.lt). Turbūt ne kartą kiekvienas esame nuogąstavę – galbūt ką nors padarėme ar darome ne taip, kaip reikėtų? Aplankius panašioms mintims, į pagalbą gali ateiti straipsniai, kurių antraštės skelbia (o galbūt net dar labiau suglumina): „ESO ekspertai paaiškina, kas bus, jei laiku nepasirinkote elektros tiekėjo“ (delfi.lt) ar „Pasitikrinkite, ar darote šias 7 esmines bendravimo klaidas“ (delfi.lt). Įdomu tai, jog kartais du portalai tą pačią naujieną praneša skirtingai – vienas palikdamas intrigą, o kitas kone pusę straipsnio sudėdamas į jo pavadinimą. Pavyzdžiui, „FTB nustatė, kas sprogo Beiruto uoste“ (lrytas.lt) ir „Libano premjeras: FTB nustatė, kad Beiruto uoste sprogo 500 tonų trąšų“ (delfi.lt). Analogiškas atvejis: vienoje antraštėje nutylima netgi apie kokią šalį rašoma („Rado sprendimą: ketina registruoti visus, atsisakančius skiepytis nuo koronaviruso“ (lrytas.lt)), o kitur apie tą patį galima sužinoti daugiau nė neatsivertus straipsnio („Ispanija planuoja registrą su pavardėmis asmenų, kurie atsisakys skiepytis nuo Covid-19“ (delfi.lt)). Pasitaiko, jog galima perspausti ne tik su vaizdingumu, bet ir su intriga: „2020-ųjų rekordus diktavo koronavirusas: augo viskas, kas iš namų“ (lrytas.lt). Iš antraštės išties sunku suprasti, kuria prasme čia kas augo – gal gėlės ant palangės ėmė geriau vešėti, kai jų šeimininkai daugiau laiko sėdėjo namie, nes jas dažniau palaistė? Skaitant straipsnį paaiškėja, jog kalbama ne apie kokius nors augalus, o kompiuterines programas, kurios didžiulę sėkmę patyrė karantino laikotarpiu.

Paskutinė antraščių rūšis – vietoje teiginių atsiranda klausimai. Norvegų atliktas tyrimas rodo, kad klausiamosios antraštės pritraukia 150 procentų daugiau paspaudimų, o jeigu jose dar ir kreipiamasi į skaitytoją, spaudžiamos net 175 procentais daugiau nei paprastos deklaratyvios. Prie antraštės populiarumo prisideda ir vaizdingesni, aštresni žodžiai, tokie kaip „apnuodijo“. Beje, jei antraštėje yra klausimas, gali būti, kad straipsnyje nėra pakankamai argumentų atsakyti į jį teigiamai ir pateikti žinios kaip fakto. Todėl atsakymas į keliamą klausimą dauguma atveju greičiausiai yra „ne“. Lietuvos naujienų portaluose kartais klausimu užsimenama apie pačią naujieną („Guogos likimas Darbo partijoje pakibo ant plauko – jau ieškosi naujos frakcijos?“ (delfi.lt); „Volkswagen“ jau dirba prie naujojo „ID Vizzion“ sedano: „Passat“ daugiau nebus?“ (15min.lt)). Kitos antraštės skatina diskusiją Lietuvoje įvairių nuomonių keliančia tema („Dalies politikų elgesys verčia susimąstyti: ar išrinktiesiems galioja dvigubi standartai?“ (lrytas.lt)). Trečiose minima šiuo laikotarpiu itin opi problema („Kaukės viešajame transporte – ir po pandemijos?“ (delfi.lt)). Kartais antraštės klausimas būna itin platus ir neaiškus: „Ar kada matėte sūrių autobusėlį?“ (delfi.lt), „Nuo kada gi mes pradėjome puoštis? Ir kuo gi daugiausia?“ (delfi.lt), „Tamsioji Silicio slėnio pusė: išmaniųjų technologijų rojus ar pragaras?“ (lrytas.lt). Perskaičius tokius abstrakčius pavadinimus, nelieka nieko kito, kaip tik atsidaryti patį straipsnį. Žurnalistas laimėjo!

Baigusi apžvelgti gruodžio 29-osios – vienos atsitiktinės dienos – antraštes, pagalvojau: įdomiausia, jog skrolinant naujienų portale ar socialiniame tinkle ne visada lengva pastebėti, kuo vienas ar kitas straipsnis iš tikrųjų yra reikalingas, naudingas ir įdomus, nes, deja, vien antraštės objektyviai nenurodo naujienos esmės. Tačiau juk vis dėlto jos daro įtaką žmogaus supratimui apie pasaulį! Harvardo universiteto profesorius Steven‘as Pinker‘is savo knygoje „Proto amžius“ pastebi: „Naujienos yra tai, kas nutiko, o ne tai, ko neįvyko. Juk niekada neišgirsime žurnalisto, gyvai kalbančio į eterį: „Pranešu jums naujienas tiesiogiai iš šalies, kurioje karas nekilo“, – arba iš miesto, kuris nebuvo subombarduotas, iš mokyklos, kurioje niekas nešaudė.“ Žinoma, naujienų pateikimas kiekvienoje šalyje šiek tiek skiriasi. Lietuvos žiniasklaidoje vis dar gausu savikritikos, o žinios, kuriose kartais tikrai galima įžvelgti ir gerų dalykų, pranešamos ypač negatyviai. Kaip bebūtų, džiugu, kad vis daugėja nuotaiką pakeliančių ar sėkmingų istorijų. Skaitant vaizdingiausias antraštes, išryškėja beribis žurnalistų kūrybingumas, iškeliantis klausimą, ar pagrindiniai šalies naujienų portalai dar netapo geltonąja spauda?..

Taigi, kiek straipsnių perskaitome nuo pradžios iki pabaigos?.. Naujas mokslinis tyrimas, rašo „Science Alert“, parodė, kad žmonės, kurie socialinių tinklų naujienų srautuose perskaito tik antraštes ir trumpus fragmentėlius, mano žinantys daugiau, nei būtų galima pasigirti iš tikrųjų. Dėl to antraštes – gąsdinančias, liūdinančias, komiškas, intriguojančias, kiekvieną naujieną paverčiančias sensacija – iš tiesų galima laikyti atskiru teksto žanru, apie kurį galima rašyti ir rašyti ištisus tiriamuosius darbus.

Kai gruodžio 30-ąją, rytojaus dieną, vėl atsidariau portalą peržvelgti dienos naujienų, pagalvojau – juk požiūris į viską priklauso tik nuo mūsų pačių. O portalas ir vėl rašė: To dar negirdėjote...