Rugilė Šataitė

Rugilė Šataitė

Antrasis darbų viešinimas.

Apkaišiau sielą gėlėmis

Ant mano stalelio vazoje pamerkti eleborai. Nuo jų sklinda malonus pavasario kvapas. Eleborai reiškia pažadą laukti ir kantrybę.

Man nuo pat mažens patinka gėlės. Vasarą mane dažnai palikdavo pas močiutę kaime, kad tėvai galėtų pailsėti nuo triukšmo ir kitų vaikams įprastų dalykų, o aš ir neprieštaraudavau. Kaime būdavo daug linksmiau nei bute miesto centre. Užuot žaidęs ant cementinių plytelių aš šėriau vištas, su močiute pjoviau žolę ir vaikiau kates, o užvis man įdomiausias būdavo sodas. Močiutei šis mano susižavėjimas taip pat patiko, tad, ravėdama išsikerojusias piktžoles, ji man aiškindavo, ką kiekviena gėlė reiškia ir kaip kiekviena jų rūpintis. Galbūt todėl iki šiol gėlėmis išreiškiu daugiau nei žodžiais.

Pasirąžau. Kambaryje šalta, nes vis neprisiruošiu pakilti iš savo vietos ir uždaryti lango, pro kurį kartu su tamsa vidun teka ledinis ankstyvos nakties oras.

Kalbu su ja telefonu, sukdamas laidą aplink pirštą, atsukdamas vėl, o tada susukdamas atgal. Pirštams per šią valandą tai jau tapo rutina.

Nors jos žodžiai linksmi, nors ji pasakoja, kaip sekėsi mokykloje ir kaip šiandien praleido dieną drauge su bendrakursiais atlikdama namų darbus toje naujoje kavinėje, bet balse kažkas užslėpta. Kažkas, ko ji nenori atskleisti man, kažkas, ką ji bando paslėpti po užsikertančiu juoku ir pasakojimais. Bet girdžiu, kaip jos „buvo smagu“ lyg durklai smaigsto skausmo gaidelės, o jos „mano nauji klasiokai šaunūs!“ lyg nepraregimi šydai užgožia ilgesio atspalviai.

Noriu jai padėti, bet gerklė išdžiūvusi, o liežuvis tarsi surištas. Esu laikomas savo paties dvejonių – nenoriu, kad mane laikytų idiotu, nenoriu, jog galvotų, kad kišuosi ten, kur nereikia.

Elijau? Dar esi? – ji paklausia, balsas keistai ramus.

Atsipeikėju. Vėl paklydau savo minčių koridoriuose. Jaučiuosi šiek tiek kaltas. Ar ji pasakojo ką nors svarbaus?

– Atleisk, trumpam užsisvajojau.

Kitame ragelio gale tyla, kuria netrukus nurieda vos girdimas atodūsis. Vėl susimoviau.

– Ne, viskas gerai. Nesvarbu.

Užgniaužiu kvėpavimą. Ką ji man sakė? Gudriausia būtų tiesiog paklausti...

– Jau eisiu, ačiū už pokalbį.

Dantimis sugaunu apatinę lūpą ir stipriai įsikandu. Kvailys, suknistas kvailys.

Kitame ragelio gale dar kurį laiką su manimi pabūna tyla, o tada apie skambučio pabaigą praneša pyptelėjimas.

Tąnakt negaliu sudėti bluosto. Kažkur vidurnaktį susilieja riba tarp vartymosi nuo vieno šono ant kito, beviltiškai ieškant ramybės lubų įtrūkimuose, tapetų raštuose ir paklodės raukšlėse, ir miego. Nebežinau, ar užmigau, bet, rodos, regėjau angelus, o gal tik tankius, švelnius šviesos pluoštus, sklindančius pro užuolaidomis nepridengtus langus. Svarstau, kaip jai sekasi ir ar jau gavo kokį vaidmenį. Kalendorius ant sienos rodo 1992 balandžio 11.

Universitete laikas praeina greitai. Dabar mokausi daug didesniame pastate – čia nesivarginu įsiminti žmonių veidų ir vardų. Nenoriu.

Nesugebu atskirti laiko, kada prasideda paskaita, kada skamba skambutis, pranešantis apie pertrauką, o dėstytojų balsai liejasi į vieną maišatį, kuri užgula galvą juodu debesimi. Namo pareinu tuščia galva ir pilna užrašų knygele.

Kai bandau atlikti namų darbas, nepaisydamas ūžimo už lango ir savo galvoje, ant stalo stovinčioje vazoje į mane rausvas galvutes lenkia japoninės kamelijos. Ilgesys ir ištikimybė. Neatkreipiu pernelyg daug dėmesio iki tol, kol ant sąsiuvinio nenukrenta atitrūkęs žiedelis. Niekada nemoku išsaugoti gėlių. Galbūt reikėtų nustoti jas neštis iš oranžerijos, rodos, pas mane jos būti nenori. Visi močiutės patarimai, kaip prižiūrėti gėles, tarsi ištrinti iš atminties.

Įpilu šviežio vandens, tikėdamasis, kad tai viską pataisys, o tada atlieku namų darbus. Atrodo, kad rašo ne mano ranka ir skaito ne mano akys, nes nieko neatsimenu.

Laukiu. Guliu lovoje, susisupęs į apklotą , beviltiškai jame ieškodamas šilumos, ir laukiu. Tik tak.

Ir laukimo lieka tik minutė, kuri netrukus ištirpsta ir mano telefonas suskamba, pagaliau pažadindamas mane iš miglos, kurioje klaidžiojau visą dieną.

– Sveika!

– Labas! Kaip laikaisi? Kaip sekėsi šiandien?

Jos balsas šiandien linksmesnis negu vakar ir nejučiomis ir mano lūpas iškreipia šypsena. Tikiuosi, šypsosi ir ji.

– Neblogai, kaip visada, gavau daug namų darbų, o šiaip viskas gerai. Geriau pasakok, kaip sekasi tau.

Akimirką ji nutyla. Jausmas, lyg būtų užgniaužusi kvėpavimą, ir sekundę tai padarau ir aš. Tarsi mes būtume po vandeniu, savame saugumo burbule, kur niekas kitas negali įsiveržti.

– Gerai, gerai... Labai gerai, – atsako ji ir mūsų burbulas sprogsta.

– Kaip praėjo atranka?

– Nenuėjau.

Susiraukiu, nežinodamas ką atsakyti. Ji tiek daug čiauškėjo apie naują spektaklį, statomą jos mieste ir kaip ji susitapatina su iš viena pagrindinių veikėjų... Ir...

– Kodėl?

Viskas, ką noriu pasakyti, užsidaro vieno žodžio rėmuose.

– Pagalvojau, kad neverta.

Apsuku telefono laidą aplink pirštą ir vėl atsuku.

– Kodėl? – vėl pakartoju klausimą.

– Nežinau, gal tas vaidmuo nebuvo toks jau man skirtas, kaip maniau.

– O.

– Aha.

Paskui seka tyla. Dar pakalbame apie mokslus, bet pokalbis šiandien nesiriša, tempiu jį lyg kramtomąją gumą, kurios tempti ilgai negali ir ji netrukus plyšta. Stoviu ledinio oro prisipildžiusiame kambaryje ir klausausi monotoniško pypsėjimo.

Kalendoriuje 1993 Balandžio 11.

Kai ji pagaliau paskambina, didžiulėje vazoje savo vietą radusios geltonos gvaizdūnės. Jos simbolizuoja atsisveikinimą. Vysta, kaip ironiška, rodos, ir su manimi jos nutarė atsisveikinti. Kaip visada.

Atsiliepiu tikėdamasis dar vieno skambučio Arijaus ar mamos, nutarusios pagaliau susirūpinti mano būsena.

– Elijau...

Išgirdęs jos balsą sustingstu. Kaip ilgai jo negirdėjau. Noriu, kad ji pakartotų mano vardą, o aš įsiminčiau kiekvieną ištartą skiemenį ir galvoje klausyčiau amžinai.

– Ar tau viskas gerai!? Aš taip jaudinausi!..

Jos balsas nutrūksta, kitame gale pasigirsta tylus šniurkštelėjimas.

– Ne... Iš tiesų ne. Man čia nepatinka ir aš noriu grįžti namo.

Visas mieguistumas palieka mano kūną ir jo vietą užpildo skausmas. Taip gera ją girdėti ir taip skaudu, kad jos balsas pripildytas ilgesio ir liūdesio.

– Tada grįžk, – galiausiai iškvepiu. Noriu, kad ji grįžtų, kad ir kaip tai savanaudiška. Noriu.

– Negaliu, juk žinai, kad negaliu...

Sumirksiu. Noriu jai atsakyti, bet liežuvis pinasi. Pašokęs pabundu. Marškinėliai prilipę prie nugaros, o kūnas pašiurpęs.

Apglėbiu save rankomis, beviltiškai siekdamas šilumos. Telefonas atjungtas.

Kalendorius rodo 1994 Balandžio 11.

Kitą dieną į vazą pamerkiu raudonai ir baltai dryžuotų gvazdikų – gailestis dėl vienpusės meilės. Mano japoninės kamelijos nuvytusios ir netrukus jas išmetu.

Paskaitos praeina kaip visada ir sėdėdamas prie namų darbų vėl laukiu, kol suskambės telefonas. Tik tak. Laikas suteka, bet telefonas nenuskamba.

Kilsteliu antakį. Ji visada skambina tuo pat metu.

Tik tak. Tik tak. Taip sutiksi pusvalandis nervingų telefono laidų tikrinimo, vaikščiojimo pirmyn atgal po kambarį ir gulėjimo ant lovos minučių.

Skambučio nesulaukiu. Kitos trys savaitės – lyg gyvenimas vaikštant ant adatų. Juoduma paakiuose rodo, kiek tamsos pagavo mano akys, spoksodamos į langus, ieškodamos atsakymų šaltoje tamsoje ir žvaigždėse, bet nė viena iš jų man atsakyti nenorėjo.

Kai ji paskambina vėl, laikrodis beveik muša ketvirtą ryto, o mano vazoje pamerktos aguonos. Jos turi neįtikėtinai daug reikšmių – artimo praradusio paguodimas, mirties ramybė ir žinutė, atnešta per sapną.

– Sol? – ištariu, balsą spalvinant viltingoms natoms. Miego lašeliai dar kaba ant lūpų.

– Ne, seni, čia Arijus.

Sukandu dantis. Nepykstu ant jo. Nepykstu ant jo, kad skambina, nepykstu ant jo... Pykstu ant jo, nes jis ne Sol.

– Taip?

– Kaip tik norėjau tavęs pasiteirauti apie Sol.

– Mm?

O ką apie ją? Kad pasakyčiau, ką Sol apie jį galvojo? Kad pasakyčiau, jog jis jai buvo blogas brolis? Kad pasakyčiau, kad jo sesuo išvažiavo, nes negalėjo pakęsti visos jų šeimos?

– Tu jos geriausias draugas.

– Mm.

– Na ir... Tikriausiai, tu... Na, tikriausiai ji tau sakė...

– Nesakė.

Atsakymas šaltas ir tiesmukas, toks, kuris padeda tašką pokalbyje.

– Negi?..

Arijus aiškiai nežino skyrybos ženklų.

– Arijau, ar tu girtas?

– Ne.

– Kodėl man skambini ketvirtą ryto?

Jis nutyla, ieškodamas atsakymo. Turbūt tik šiuo aspektu jie su seserimi panašūs - ta maža dvejonė, išduodanti, kad jie niekada nėra užtikrinti ir niekada savimi nepasitiki.

– Nes nesuprantu.

– Ko?

Tada jo balsas lūžta lyg laivas, kurį pamažu suryja bangos, amžinai pasiglemždamos kaip savo.

– Elijau, Elijau... Nesuprantu, kodėl ji išvyko, Elijau... Ar jai buvo blogai? Ar jai buvo

blogai ir ji nė vienam iš mūsų to nesakė?

Kandu sau į lūpą, kol pajuntu karštą lašelį, varvantį smakru ir dingstantį marškinėlių apykaklėje. Ką jam pasakyti? Kad ji bandė pasakoti? Kad jie nesiklausė?

– Tu nekaltas. Eik miegoti, Arijau.

– Bet...

– Jei dar norėsi, pakalbėsime ryte. Eik miegoti.

– Gerai, ačiū.

– Aha.

Pyp. pokalbis baigiasi.

Atsidūstu ir vėl sudrimbu į lovą. Patalai neįtikėtinai šalti ir atstūmiantys. Nuslenku virtuvėn, o tada sėdžiu ten, kol pro langą ima tekėti pirmieji skysto aukso lašai.

Kalendoriuje 1995 Balandžio 11.

Į vazą pamerkiu ciklamenų – gilios ir nuoširdžios meilės gėlių. Šiandien susitiksime ir pagaliau galėsime pakalbėti ne telefonu. Nežinau, ko tikėtis, tad einant dvejonės ir rūpesčiai seka iš paskos tik tam, kad mane paliktų vos ją pamačius. Ji – tarsi deivė, kurios vardu buvo pavadinta. Plaukai – lyg saulės spinduliai būtų sukritę bangomis, oda švelniai įdegusi ir nupilta lyg žvaigždynais nugulusių strazdanų, o šypsena išryškina mielas duobutes.

Niekas nepasikeitę, tik arčiau priėjęs pamatau, kad akys ne tokios – visas jose anksčiau šokęs vaikiškumas užgesęs. Jį pakeitęs kažkas kitas, kažkas, ko dar nesugebu įvardinti.

– Tai tu... – tepavyksta ištarti ir dar man nespėjus pasijausti mulkiu ji nusijuokia savo

nuostabiu juoku, kuris apgaubia saugumu ir užtikrina, kad viskas gerai.

Švelnios rankos suima mano skruostus, bet prisilietimas kažkoks šaltas. Ne toks, koks anksčiau. Ugnis, buvusi joje, užgesusi.

– Tai aš... – patvirtina ji ir suglaudžia mūsų kaktas.

Vėl nuskęstame savo tyloje, užsimerkę, atitolę nuo visko. Tuštuma plaučiuose dar niekad nedegino taip maloniai.

– Dažnai svarstau, kodėl tai padarei.

Ji atsitraukia, rankos randa vietą man aplink kaklą, tarsi šoktume.

– Dėl savęs.

Atsidūstu.

– Nesuprantu. Nesuprantu, Sol.

Rankos šoka jos liemeniu, bet vis neranda vietos.

– Aš nebuvau laiminga, Elijau. Aš nebuvau čia laiminga.

Atsidūstu ir priglaudžiu ją prie savęs. Ji kvepia vanile ir ką tik išskalbtais skalbiniais, bet šis kvapas jau seniai susvetimėjęs.

– Ar aš galėjau tave padaryti laimingą? – galiausiai paklausiu aš ir ji pakelia į mane savo

nuostabias akis. Nuostabias, tuščias medaus atspalvio akis, kurios privertė mane taip giliai įklimpti.

Jaučiu, kaip gelia kūną, sunku kvėpuoti.

– Ne, tai ne tavo kaltė, Elijau, – atsako ji ir švelniai nuvalo ašaras, kurios nė nežinojau, jog

pasirodė, – aš tai padariau, aš tai padariau, nes negebėjau būti laiminga. Bet dabar man geriau, Elijau, dabar aš laiminga.

Pažvelgiu į giedrą dangų. Juo tingiai plaukia vienas purus debesis, primenantis cukraus vatą. Vienišas.

Įkvepiu trūkčiojantį oro gurkšnį.

– Negi tikrai nebuvo nieko, ką galėjau padaryti? – ašaros veržiasi nevaldomai, lyg veržlios

upės, kurių srovės stiprio nesumenkins jokia jėga, ir stengiuosi nežiūrėti į ją. Kažkur giliai pasąmonėje žinau, kad vaizdinys netikras, ir bijau, kad jei žvelgsiu per ilgai, ji gali imti ir išnykti. Sutirpti, kaip vakarais sutirpsta saulė ar kaip ištirpsta cukrus arbatos puodelyje.

Ji vėl suima mano veidą, ranka neįtikėtinai švelniai glosto plaukus. Žvilgsnis ramus it ėriuko ir akimirką vėl matau Sol, kurią pažinojau visą savo gyvenimą.

– Viskas, ką gali padaryti dabar, tai atleisti man, – sušnabžda ji, o aš glostau jos šilkinius

plaukus, bandydamas tą jausmą įdeginti į atminties linijas, – ir atleisti sau, Elijau. Negali gyventi su kalte dėl kito žmogaus pasirinkimo. Negali su savimi nešiotis svetimos kaltės, Elijau.

Tai paskutinis kartas gyvenime, kai išgirstu Sol balsą. Pabudęs matau jos veidą priešais akis, bet tai nebe kankinantis vaiduoklis ar šešėlis, žaismingai žaidžiantis slėpynių mano pasąmonės koridoriuose, ne vaizdinys, kuris paskui save velka mano neatsakytus klausimus, vandenynus ašarų ir juntamas kaltes, ne, dabar tai žmogus, kurį mylėjau, bet kuris nenorėjo ir nemokėjo būti mylimas.

Mano rankose puokštė iš geltonų narcizų ir neužmirštuolių. Neužmirštuolės kaip pažadas, kad ji visada man išliks brangi, o narcizai – antrasis pažadas, kad pagaliau pradėsiu iš naujo.

Gėlių puokštę palieku ant jos kapo, kurį pagaliau aplankiau po dvejų metų.

Laikas atleisti jai. Laikas atleisti sau.

Grįžęs namo patikrinu paskutinįjį kartą. Nauja pradžia 1996 Balandžio 11-ąją, kuri žymi dvejus metus nuo jos mirties.

Lengviau įkvepiu ir nuplėšiu kalendoriaus lapelį.

Laikas judėti toliau.