Saulė Marija Baškytė

Saulė Marija Baškytė

Rašyti pradėjau labai netikėtai, o dar netikėčiau buvo tai, kad patiko rašyti. Aprašau viską, kas juda ir nejuda, o galvoje šokančias mintis beriu ant popieriaus lapo lyg žirnius. Mano kūryba - trintų žirnių sriuba. Kuriant man pasisotina siela, o sočiam juk užmigti lengviau!

Bajoriški pusryčiai

sujunk mus į vieną. ar mes jau unija? išvirk pusryčiams ir išgerk
kaip juodą kavą, tik be cukraus prašyčiau, širdis ir taip apsalo.
suplakei mintis kaip kiaušinienę, ar iškepsi?
taip, jaučiu karštį, sklindantį nuo tavo kūno.
mes jau unija.
kodėl fone kalba prancūziškai? nesvarbu, vėl nieko nebegirdžiu.
tik tavo stiprų atodūsį. ar jau turėjau iškepti?
nes nieko nepajutau. tarkime, jau gatava, suaimanuosiu, nes darosi keista.
pusryčiai paruošti.

Atsiveikinimas su liūdesiu

mano vienatvė turi galiojimo laiką kaip pienas nes
pavasarį ji surūgsta juk nebebūnu vienas mano
kompanionas gandras
ir vėl sugrįžta trumpam pasilabinimui

DŽIAUGSMAS 17:00 - 23:00

basomis pėdinu numelžti velnio geriu velnio lašus ir šiek tiek
muzika ima skambėti garsiau ir šiek tiek tik šiek tiek
to pakanka kad norėčiau gyventi ilgiau tik šiek tiek
tenkint ima realybė ir šiek tiek ima niežėti sparnus
bet šiek tiek velnio lašams išgaravus
tik šiek tiek o gal net šiek tiek aš ir vėl trokštu numirt

Rugpjūtis

rugpjūtis pusiau esu čia pusiau nebe smaugia ateitis dabartis kviečia užsibūti bet nemandagu

jau rugių nebėra gal tada nieko blogo dar pasisvečiuosiu vis tiek darbo mąžta

be manęs kelios viešnios pasodintos prie stalo ilgesnės naktys sulysusi saulė nerimastis ir ponia Vasara

sėdime drauge gurkšnojame arbatą ir širdžiai taip negera prilašino begėdė sopulio puodelin

dar ne Kūčia bet traukiam iš po stalo šiaudus su Vasara

vargšei nepasisekė - ištraukė mažylio ilgio šiaudą

nustebau ir pasakė man kad nustebimu nebejuokinčiau svieto

ir tik tada aš supratau kad atėjo rugsėjis

Sunku tave atstumti

praverdama namų vartelius prisimenu pirmąjį laižeką o sėdėdama ant šlapio islandijos stotelės suoliuko prisimenu kaip lydėjai į limuziną pavadinimu stotis - pašilaičiai

eidama pro rūkstantį užupį akies krašteliu bandau surasti tave bet tu tikriausiai žaidi futbolą nes į lauką išlendi tik vakare labai trumpam kol pasieki gilzę

susitikimai virsta į besikartojantį

de žavu nes jie visi vienodi sėdi paeini sustoji pasilaižai

ir aš vis dar nesuprantu kodėl rankoms susidūrus sudreba krūtinėje kažkoks bato akmenukas  su minkšta šerdimi nes sakei kad tik kažkur giliai pas mane yra gera širdis juk aš tave visą jau ištyrusi galėčiau užsimerkusi prijungti tave prie voltmetro ko nesugebėjau padaryti su laidu kai vis dar mokiausi fiziką

viskas jau nuspėjama dvi savaitės nesibaigiančios vasaros pusantro mėnesio kančios o tada du nuleisti žvilgsniai rudenį mokyklos koridoriuje tai mano meilės receptas

tačiau aš visgi negaliu paleisti ir ramiu rankos mostu atstumti tavęs kaip visų likusių berniukų dėl kurių visi į mane žiūri kreivu žvilgsniu o jų galvose sukasi tik vulgarios mintys

žinau

kad ir tau kartais lipa iš burnos žodis šliundra tačiau kodėl atrodo kad nori sugriauti šią sąvoką atriedančią iš karto išgirdus mano vardą

prašau atstok nes pati nebepajėgiu atstumti

kažkoks šliundrai nebūdingas elgesys įsimylėti