Mindaugas Poškus

Nevaikiškas žaidimas

Buvo nesvietiškai karšta vasaros diena. Maždaug tokia, kai net mieste gyvenančios, kiemais besitrinančios katės lenda prie bet kokio vėsesnio betono lopinėlio. Saulė svilino mano odą taip smarkiai, kad sprandas po truputėlį panašėjo į greipfruto minkštimą. Kojos lėkė neįprastai greitai, mintyse stebėjausi iš kur jos taip išmoko.

Staiga prisišliejau prie namo sienos. Baltu tinku ištepliotos plytos šiek tiek nudažė mano trumpų plaukų galiukus, bet tai visiškai nerūpėjo, nes aš slėpiausi. Atsirėmęs į sieną bandžiau atgauti kvapą, bet išdavikė širdis daužėsi nelyginant katedros varpas. Keista, kad Ieškotojas neišgirdo to garso, kuris su kiekvienu dūžiu leisdavo signalus, lyg kokio karinio laivo radare. Valandėlę stovėjau drebančiomis kojomis, kol vargais negalais atgavau kvėpavimo kontrolę. Pasukęs galvą pamačiau, kad visą mano širdies ritmo stabdymo operaciją stebėjo tame pačiame name gyvenanti močiutė.

Ji spoksojo į mane išpūstomis, smygoliškomis akimis, besėdėdama ant plastikinės kėdės ir besimėgaudama šešėliu tą be proto karštą trečiadienio popietę. „Tu, sena kvaiša, galvoji, kad aš kvailys ar ne? O, kad žinotum, kokio rimto reikalo liudininke tapai“ Pagalvojau ir ristele nubėgau iki šalia žaliavusių krūmų.

Sustojęs pailsėti krūmuose, kuriuose neretai dominavo šlapimo kvapas ir tušti alaus buteliai, aš sustojau išsikratyti nuo bėgimo į sandalą įkritusio akmenuko Sėkmingai atlikęs tą darbą buvau benueinąs tolyn, tačiau išgirdau tylų šnaresį man už nugaros. Nė sekundę nesuabejojau, kad tai -Medžiotojas, ieškantis manęs.

Susmukau ten kur stovėjęs, mintyse melsdamasis, kad reakcija nenuvylė ir Medžiotojas manęs nepamatė. Buvau nukritęs į žoles, kurios kvepėjo dilgelėmis ir netrukus mane pasiekęs jausmas kairėje kojoje atsakė į klausimą kodėl. Aš susmukau per dešimtį metrų nuo krūmų, o ten vasaromis žydėjo dilgelės. Todėl jos nusprendė terorizuoti į jų teritoriją įsiveržusią mano kairę koją.

Nepaisant skausmų, kaip tikras herojus, žolėje pragulėjau neišleisdamas nė garso ir mintyse suskaičiavęs iki dvidešimties nusprendžiau, kad jau saugu atsitoti. Išsitiesęs ir apsivalęs drabužius priėmiau ryžtingą sprendimą – nusprendžiau priartėti prie savo tikslo. Eidamas tarp kojų pirštų jaučiau besitrinantį juodžemį, bet mano, patyrusio vilko, instinktai neleido sustoti. Negalėjau leisti sau tapti lengvu grobiu.

Pamažu artinausi prie tikslo – metalinio, sidabro spalvos stulpo, aukščiu nekylančio daugiau penkių metrų. Likus maždaug pusei šimto metrų iki taikinio prisiglaudžiau prie storo klevo kamieno ir ėmiau tirti aplinką. Greitai pamačiau Medžiotoją, einantį link mano ankščiau naudotos slaptavietės – balto namo, prie kurio sėdi didelių akių bobutė ir smalsiai stebi viską, kas juda. Mačiau, kaip jis tolsta, jaučiau, kad greitai atsiras galimybė. Priešo kūnui pasislėpus už namo sienos ir vėl pratrūkau bėgti.

Į mano smėlio spalvos sandalus įkrito ne vienas akmenukas, bet man tai rūpėjo ne daugiau, nei bezdžionėms rūpi pavasarinė Seimo sesija. Mano akyse tebuvo pilkas stulpas, taip kaip buliaus akyse švyti tik raudonas skarmalas.

Artėjau prie tikslo, buvau jau visai šalia jo, kai pajutau jog mano Medžiotojas irgi skuodžia atgal prie to paties stulpo. Tačiau jo reakcija jį nuvylė ir gaudynėse jis keliais žingsniais atsiliko. Likus maždaug penkiems metrams Medžiotojas suvokė pralaimėjęs lenktynes su laiku, tačiau aš iš tų paskutinių kelių kojų mostų išspaudžiau absoliučiai viską.

Kaip plaukikas finaliniame plaukime olimpinėse žaidynėse, aš į paskutinius metrus įdėjau paskutinius lašelius energijos ir savo laimei pasiekiau tikslą. Delne pajutau įkaitusį metalinį stulpą ir pilnas pasitenkinimo, visa gerkle išrėkiau žodžius žyminčius mano pergalę prieš Medžiotoją ir įprasminančius visą vargą, įdėtą nuo jo besislapstant.

„Stuku stuku už save!“ išrėkiau nesavu balsu.

Aidas, atšokęs nuo daugiabučių langų grįžo atgal į mano ausis, kartodamas tą pergalingą šūksnį ir padidindamas euforiją. Pagaliau mano misija baigėsi, aš laimėjau ir galėjau atsipalaiduoti. Tai buvo paskutinė vasaros diena prieš man pradedant eiti į antrą klasę. Po tos dienos, mano uždaviniai gyvenime tik sunkėjo.