Viltė Meižytė

Viltė Meižytė

Pasikeisti ar žūti?

Ir vaikštau sau basa
sniegu, padengtu ledu,
nes nenoriu avėti batų,
kažkieno kito suteptu krauju.

Savosiom lūpom išsisiurbusi nuodus,
žemę išbučiuosiu, pasėdama naujų mįslių.
Susipynusi kasas iš gyvų charizmos reiškinių.

Ir bandydama nuplauti kojas,
suteptas krauju,
įžvelgsiu atspindy gyvatę,
nespėjusią išsinerti iš savų Gordijaus mazgų.

Tapau sau portretus

Pirštų pagalvėlėmis nebejaučiu švelnumo,
nebedžiugina lietingos dienos,
per karšta šaltos pagalvės pusė,
kava irgi darosi per karti.
Veidrodis prieš mane stovi, o gal aš prieš jį?
(Ne)svarbu, o aš negaliu nustoti galvoti,
kur dingo mano mažoji mergaitė?
Prisiversiu suprasti ryt.
Ryte per šalta pėdomis liesti egocentriškumo nusėtą žemę.
Plaukus persibraukiu tais pačiais pirštų galiukais, delne lieka tik atplaišos mano siekiamos tobulybės.
Nelieka laiko mažiems dalykams, bet didysis “aš”, reikalauja per daug mano kantrybės.
Nebenoriu šokti, nebenoriu jausmų lieti. Nenoriu vandeniu, suterštu melu, skiesti(s).
Pati jaučiuosi lyg akvarelės suteptas teptukas.
Praplautos smegenys, kažkur išplaukęs rožinių akinių vaikiškumas...
Ir taip kiekvieną kartą vandenynus pradėjus tyrinėti,
lyg savo pačios portretą nutapius, norėčiau į kito įsilieti

Virsmas

Juodas plastiko gabalas,
nudažytas rožine spalva,
ir keli varžtai,
jau po tiek metų atsisukę,
paverčia kiekvieną mūsų žmogumi. 

Pasmerkti mirties,
jų grožis be kitų meilės greitai išblės.
O tau viduj šaltai vis nepamirš primint,
kad privalai ne tik save norėt augint. 

Pavydo pavidalu,
nei vieno individo mylėti negali.
Taip ir nepažvelgęs kitam į akis,
tikėsi, jog niekas niekada
negalės ir tavęs prisijaukint. 

Ir versiesi aukštielninku,
kai viskas atrodys per arti,
nes neberasi įrodymu,
kad pavertė tave žmogumi.