Viltė Meižytė

Kada pagaliau nustosi vytis baltą kiškį?

Esi langas į mano egzistencijos pradžią,

užfiksuotas momentas būties,

įamžinantis augantį sodą raudonų rožių,

uždažytų balta spalva,

kurioms vis liepdavo pritapti.

Kartais tampi ir duobe be dugno,

su šimtų durų,

į kurias spokso žmonės,

tikėdamiesi vilties, įeinančios pro jas.

Ir tau nereikia nukauti drakono,

kad prisimintum visus neįmanomus dalykus, kuriuos sugebi padaryti.

Tau tinka būti šimto metų senumo

ir kitų veiksmus numatyti.

O pažvelgus į tave, suprantu,

kad virsti drugiu būtų mano svajonė,

bet prieš tai nenoriu egzistuoti šimtą metų

ir, žinant mane, vis tiek gyventi abejonėj.

Todėl nepripažinsiu, kad man nepatinka

nei uždari langai, nei drakonai, nei sode augančios rožės,

man nepatinka ir durys, nes pro jas neįėjus

jaučiuosi nuvylusi žmones.

Bet atvėrusi tūkstantį durų,

pro uždarą langą spoksosiu į rožes,

Kad savo tyloje galėčiau kurti pasakas,

apie mergaites, gyvenančias kitų stebuklų šalių soduose.

Todėl nebegeriu kavos...

Kavos puodelis, vis kito pildomas,

iš tuščio į kiaurą nepilstysi,

neišbursi kažko naujo

iš savų jausmų... nebeįdomu.

Atsisakai kavos,

impulsyvus sprendimas,

nes pasiduodi baimei priprasti,

nebūsi niekada pilnai užpildytas.

Tikėsi, jog viskas ateina su laiku.

Bet eina laikas, baigėsi kava.

Paskutiniu gurkšniu užversi kalendorių, priešpaskutiniame gyvenimo etape.

Ir liks tik malda, ir tirščiai dugne.

O Iš jų ir kvailys

išsiburtų vienišą mirtį

begaliniame laike.

Gal tikėsi, kad kitame gyvenime

galėsi tapti pilnaverčiu žmogumi.

Bet iki tol, kavas atsinešinėti

gali ir pati.