Viltė Meižytė

Kada pagaliau nustosi vytis baltą kiškį?

Esi langas į mano egzistencijos pradžią,

užfiksuotas momentas būties,

įamžinantis augantį sodą raudonų rožių,

uždažytų balta spalva,

kurioms vis liepdavo pritapti.

Kartais tampi ir duobe be dugno,

su šimtų durų,

į kurias spokso žmonės,

tikėdamiesi vilties, įeinančios pro jas.

Ir tau nereikia nukauti drakono,

kad prisimintum visus neįmanomus dalykus, kuriuos sugebi padaryti.

Tau tinka būti šimto metų senumo

ir kitų veiksmus numatyti.

O pažvelgus į tave, suprantu,

kad virsti drugiu būtų mano svajonė,

bet prieš tai nenoriu egzistuoti šimtą metų

ir, žinant mane, vis tiek gyventi abejonėj.

Todėl nepripažinsiu, kad man nepatinka

nei uždari langai, nei drakonai, nei sode augančios rožės,

man nepatinka ir durys, nes pro jas neįėjus

jaučiuosi nuvylusi žmones.

Bet atvėrusi tūkstantį durų,

pro uždarą langą spoksosiu į rožes,

Kad savo tyloje galėčiau kurti pasakas,

apie mergaites, gyvenančias kitų stebuklų šalių soduose.

Realybės akistata

Parašysiu pjese ,,aš”- be paraščių

Pati rašydama veikėjų sąrašą,

pašauksiu aš antagonistą,

idealizuodama klaidingas morales

egoistų ir cinikų žmonių.

Vis klaidžiosiu, skaitysiu,

mintimis pravertus.

užmesiu akis, iš baimės praverktas,

ir jau tuomet nebeatskirsiu,

kiek realioj istorijoj fantazijos ir kiek manęs.

O iliustruodama ir pasakodama,

užsimerksiu, norėdama pamiršti įtakingiausias detales,

nes ten, kur rūpesčio kitam daugiau reiks skirti,

aš pasimetusi ieškosiu tik savęs.

Ir gal atrodys, kad manęs tiek daug,

bet mano meilės sukauptos taip pat nėra mažai,

gal ir kiek gaila, kad nei sau, nei kitiems

ji negali būt skirta pilnai.

Ir taip dalelė po dalelės

dalinsiuosi į mažesnius gabaliukus,

nes nebesugebėsiu prognozuoti

kiek šiandien tikrojo žmogaus bus

Todėl nebegeriu kavos...

Kavos puodelis, vis kito pildomas,

iš tuščio į kiaurą nepilstysi,

neišbursi kažko naujo

iš savų jausmų... nebeįdomu.

Atsisakai kavos,

impulsyvus sprendimas,

nes pasiduodi baimei priprasti,

nebūsi niekada pilnai užpildytas.

Tikėsi, jog viskas ateina su laiku.

Bet eina laikas, baigėsi kava.

Paskutiniu gurkšniu užversi kalendorių, priešpaskutiniame gyvenimo etape.

Ir liks tik malda, ir tirščiai dugne.

O Iš jų ir kvailys

išsiburtų vienišą mirtį

begaliniame laike.

Gal tikėsi, kad kitame gyvenime

galėsi tapti pilnaverčiu žmogumi.

Bet iki tol, kavas atsinešinėti

gali ir pati.