Urtė Kaminskaitė
POEZIJAII-ASIS RINKINYS
Urtė Kaminskaitė
Kurti poeziją pradėjau prieš mažiau nei metus, tačiau jau spėjau jai atrasti gilią meilę. Ji man tapo tyriausiu oro gurkšniu, po ilgos minčių sukelto smaugimo sesijos; raminamuoju, kai nerimas jėga perima kūno valdymą.
Poezija yra vienintelė meno sritis, kurią kuriant aš pilnai panirstu į "zen" būseną; ją kuriant aš nepradedu jausti dar daugiau frustracijos.
Dievybė
pajutimas siekiamybės tapti dievu –
norėjimas pakerėti,
norėjimas užkerėti...
tada pajunti, kad tu klimsti šiose tamsiose mintyse lyg malasoje;
rytas pastatęs sieną –
jokių dievybių,
jokių užkerėjimų...
bet tada pastebi, kad visi žmonės akli, tačiau jie mato tave.
įvykiai Berlyne 1989 m. lapkričio 9 d.
aš dievybė...
Puvimas
galva tinsta
vaizdas liejas – spaudimas
širdis šokinėja aukštyn žemyn
ir krūtinė laiko batutu
skruzdės tiesia keliukus man ant kūno
žemės drebėjimas rankose, kojose, krūtinėje, širdy ir smegenyse
zolofto tabletės nebevykdo savo užduoties
dzin, toniko stiklinė sukuria kontrastą
trečia valerijono dozė dar prideda cinkelio
o keli kavos puodeliai neleidžia tam vakarėliui pasibaigt
puvimas
puvimas
puvimas
puvimas
puvimas
Mylimasis
aš mirštu.
aš mirštu tau ant kojų taip lėtai.
galvoju.
galvoju, kodėl dingo tas švelnus lytėjimas jau taip seniai.
bandau.
bandau suprast, ką gi padariau ne taip.
mylėjau?
mylėjau, turbūt dėl to ir pažvelgei manyn sūriai.
kentėjau.
kentėjau vedžiojimą tavąjį itin ilgai.
bet laukiau.
laukiau, kad dar priglaustumei vieną kartą taip šiltai.
tačiau,
galų gale,
„sudiev, mylamasis” –
ištariau tau šiuos žodžius jau nebe sieliškai.