Evelina Audinytė

Fotografijų ciklas

Fotografuoju sielvartą, kylantį iš žmogaus vidujybės gelmių. Fiksuoju tas puses – savęs ir kito – kurios nėra sociumui malonios. Apie kurias nėra norima kalbėti, kurioms atsukama nugara, o žmonės, įsupti į savęs ir buvimo prarajas, paliekami vieni. Bet visi žmonės, kuriuos fotografuoju, vienaip ar kitaip savus sielos sopulius „išveikia“ per meną, įvairias jo formas. Visai kaip aš – fotografuodama save ir juos, kad galėčiau jausti mažiau, o kartu ir visokeriopai daugiau. Gyvenu tuo, kvėpuoju, dūlančius plaučius atveriu orui, nes atidengiu jautriausias žmonių puses – tas, kurios pažeidžiamos. Kurias mato ne visi. Ne visada. Su kuriais žmonės dauguma atvejų metų metus gyvena vieni.

Aš labai noriu kalbėti savo darbais. Kalbėti tiems, kurių negirdi, nesiklauso, kurių viduje įsišaknijęs nuolatinis nerimas. Kalbėti ir sau – nes žodžiais aš nemoku. Man reikia fotografuoti. Ir kartais atrodo, kad daugiau pasakau fiksuodama save ir žmones per objektyvą, nei kad kalbėdama akis į akį. Tai mano kalba – ta, kurią žinau, išgirs jautriausios, švelniausios, tačiau kenčiančios ir nesuprastos sielos. Gal jos ras savęs mano darbuose, o aš save – jų jausenose ir suvokime.