Mindaugas Poškus

Taksi

Keistas gyvūnas tas Vilnius. Jis neturi turbūt nė vieno grynakraujo savo gyventojo, o geriausiai jį pažįsta pigiomis cigaretėmis ir automobilių salonų apmušalu dvelkiantys taksistai. Vienas toks kliuvo man, kai ruošiausi geležiniu paukščiu palikti raudonų plytų atspalviais nudažytą miestą.

Taksi – sidabriniai, vienkartinio pabėgimo nuo savęs ir kitų, vagonėliai. Kiek panašūs į funikulierius, tik skiriasi tuo, kad dažnai važiuoja lygiu keliu. Panašūs į dramblius, bet važinėja miestais. Nežinau į ką panašūs tie taksi, bet, būkim atviri, kas žino?

Tose mažose karietose vyrauja absoliučiai kitos taisyklės, kurių laužyti nebuvo linkęs ir mane vežęs balnotojas. Pirmoji taisyklė – lengvabūdiškas keikimasis, ypač priimtinas, kai kalbama apie politiką arba orą.

- Geras laikas išskrist, nes lyja ištisai, mat tvaju, - suburbuliavo tamsiai pilkos beretės savininkas prie vairo, - Kur skrendi, gal bent nelis ten?

Taksisto balsas atrodė ir pastorintas ir paplonintas vienu metu, o aš tuo tarpu kantriai, bet šaltai paaiškinau, kad rudenį lyja visur. Deja, mano balsą užgožė netikėtas taksisto kriokimas, vienam jo karietos žirgų įpuolus į duobę.

- JOMAJO! Kas tiems bybiapirščiams duoda leidimus kelius tiest? Duobes palieka jie didesnes už kelio juostas... Idiotų idiotai, garbės žodis!

Pasirėmęs į lietaus lašų išvagotą langą pagalvojau, kad garbės vairuotojui tikrai nestinga – visgi posakis juk diktuoja jog esminis vežikų darbo bruožas yra keiktis. Pabarbenau pirštais į stiklą ir abejingai numykiau kažką apie tai, kad gyvenimas neteisingas. Suprask, yra kaip yra, gyvenimo nepakeisi, nesigilink ir nenusivilsi. Tiesa, kardinaliai nesutikau su tuo, kas žvirbliu išskrido, bet tą ankstyvą rytą nebuvau pasiruošęs koridai, kuri dėl mano žodžiu galėjo jaučiu sugrįžti.

Išradingų bei spalvingų taksisto keiksmažodžių fone net nepastebėjau, kaip žirgai mus atvedė iki oro uosto. Atsisveikinęs ir padėkojęs vėžnyčiotojui išlipau į rudeniško lietaus dušą. Paskui save tempiau užrakintą lagaminą su per greitai sumestais drabužiais ir mintimis ruošiausi. Ne pakilimui, kuris per lietų žadėjo mesti nemažai iššūkių pilotams, Aš ruošiausi kėlionei namo, kai melsvame telefono ekrane vėl atsiras jūra Nikolajų, Antonų ir Michailų, kurie visi labai panašūs vienas į kitą. Ruošiausi sausam ir nepatogiam pokalbiui su dvigubai vyresniu vyru.

Gal visgi ne Vilnius keistas, bet aš? O gal nėra skirtumo? Pavargęs nuo pseudo filosofiškų minčių, nusprendžiau geriau apsisvaiginti puodeliu kavos. Kiekvienam savi angelai, kiekvienam savi demonai.

7:30

Kievieną rytmetį kartojasi tas pats. Lengvai apsvaigęs nuo rytinio girtumo dažnai guliu ir užsimerkęs svajoju. Pakylu nuo žemės ir skrendu virš ošiančios žalių smilgų jūros. Jų siūbavimas vilioja, o aš atsargiai, pirštų galiukais liečiu aukščiausius žolės kuokštus. Rytinė rasa sudrėkima mano pėdas, šilti lašeliai kutena odą prieš nukrisdami ant žemės. Kapt, kapt, kapt...

Įtraukiu į plaučius oro ir švelnūs aromatai ištiesia mano kūne sau kelius. Atrodo, kad su kiekvienu įkvėpimu aš vis tikresnis. Noriu lėkti virš pievų ir noriu, kad rasa varvėtų man nuo pėdų. Kapt, kapt, kapt...

Staiga atskrendu į miestą, į gimtąjį Vilnių. Lekiu siauromis, grįstomis gatvelėmis virš vietinių ir turistų galvų. Pakėlęs akis pamatau rausvą žarą, liejančią Vilnių savo šviesiai raudona spalva. Nusprendžiu nusileisti. Nuogos pėdos prisiliečia prie vėsių, šešėlyje laukiančių akmenų. Nuo raudonomis plytomis grįstų sienų atšoka žmonių juko ir lėto džiazo garsas.

Drąsiai dedu koją prie kojos ir prasilenkiu su grupele, kuriuos ir reikėtų kaltinti už juoko aidą nuo sienų. Jaunimo veidų nesimato, bet apsirengę jie gražiai. Pavydžiu. Iš kur tie žmonės? Nežinau. Girdėjau tik jų juoką.

Išeinu į platesnę gatvę ir nusprendžiu vėl pakilti. Nenoriu jog žmonėms po Vilnių vaikščioti trukdytų kažkoks skraidantis svajoklis. Skrendu taip arti pakaušių, kad jei kas nors matytų, pagalvotų jog šokinėju žmonių galvomis.

Įsibegėju. Skrendu virš restorano, kuriame vyną geria mano mylimoji. Ar ji ten su manimi, ar su kuo kitu – nežinau, galiu tik spėlioti. Man skrendant virš įsimylėjelių, mergina pakelia vyno taurę, jos kompanionas paseka gražuolės pavyzdžiu. Taurės suskamba vakariniame Vilniuje, o lašelis vyno praskrendant užtiška man ant pėdos. Jaučiu vėsų, raudoną vyną, tekantį kojos kraštu. Jis paglosto kojos pirštą ir vangiai krenta ant žemės. Kapt, kapt, kapt...

Vynas laša ant žemės vis greičiau. Po truputį lašėjimo garsą keičia laikrodžio tiksėjimas. Suvokiu, kad svajonėse skraidžiau ilgiau, nei galėjau sau leisti. Rytas jau pradėjo įsibegėti, o aš nė nepakilau. Šoku iš lovos ir lėkiu į kasdienio darbo kokofoniją. Visų garsų fone keistai girdžiu tą patį lašėjimo garsą – kapt, kapt kapt... Kaskart, kai išgirstu tą garsą, mintimis grįžtu į savo svajonę, kurioje skrendu virš mylimų vietų. Širdis kupina noro ir vilties, kad tas lašėjimas niekada nesustos.