Rasa Abramavičiūtė

V RINKINYSPROZA

Antitezė Informacija

5/28/20224 min read

Rutina

Važiuodamas iš darbo bliaunu kaip mažvaikis ir sunkiai įžiūriu kelią. Vairas, rodos, savaime krypuoja į visas puses, tarsi antis. O man bloga. Norėčiau būti antimi. Tada niekas nerūpėtų. Na ir dabar gali, bet vistiek turėsiu įsipareigojimų, norų, nusivylimų ir troškimų iš kurių neišvengiamai anksčiau ar vėliau išsirutuliuos rūpestis, nes esu žmogus.

Grįžtu į tvarkingą butą. Velku nuvargusį kūną į dušą. Šaltas vanduo degina. Toliau žliumbiu. Nežinau kiek laiko taip stovėjau. Gal penkias minutes. Gal pusvalandį. Gal prastovėjau visą mėnesio algą.

Nevalgau. Nevalgiau visą parą, bet nesu alkanas. Žinau save, dėl nerimo dingsta alkio jausmas ir kai kurie kiti pojūčiai, kaip laiko suvokimas ar noras mylėti save, aplinkinius. Bet tik ne tave. Ne tave, ne tave, ne tave.

Einu miegoti dar prieš dešimt, nes tik užmerkęs akis galiu ištrinti tavo kūno kontūrus iš savo suskystėjusių smegenų, pakrikusių nervų, išprotėjusios pasąmonės. Atsikeliu permirkusioje prakaitu lovoje. Drebu. Eilinis ilgos šaltos nakties košmaras. Mėnuliui pakilus virš horizonto pūvu tarp keturių sienų, jos spaudžiasi artyn ir tik atėjus rytui pradeda tolti. Taip išvengiu mirties, klaikaus galo. Tačiau šiąnakt viskas kitaip. Sienos artėja greičiau nei įprastai. Virš savęs matau iškreiptą mirties snukį, jaučiu alsavimą ir skvarbų žvilgsnį į paraudusias ir nemigos išvargintas akis. Jaučiuosi lyg pasiutęs triušis po ilgų bandymų vėl uždarytas į narvą be galimybės išeiti. Vis klausiu savęs kaip atsidūriau tokioje apgailėtinoje padėtyje, bet girdžiu tik atsakymus apvilkus į tavo švelnaus it šilkas balso skambesį. Ir nesuvokiu jų prasmės, nes klausausi tavęs. Tik tavęs, tik tavęs, tik tavęs.

- Norėčiau būti antimi,- sakau ir šoku iš dešimto aukšto balkono.

Nes sienos jau susispaudė, o dar nerytas. Nes neišsimokėsiu sąskaitos už ledinį vandenį. Nes tavo balsas mane apkurtino. Nes nepakankamai mylėjau save. Nes troškau neturėti norų ir nusivylimų. Nes norėjau būti gyvuliu ir nejausti.

Prabundu, išlipu iš lovos ir ruošiuosi į darbą, stoviu po šaltu dušu. Atsigeriu vandens, apsirengiu, sėdu prie vairo. Važiuodamas iš namų į darbą bliaunu kaip mažvaikis ir sunkiai įžiūriu kelią. Vairas, rodos, savaime krypuoja į visas puses, tarsi antis. O man bloga. Norėčiau būti antimi. Tada niekas nerūpėtų. Na ir dabar gali, bet vistiek turėsiu įsipareigojimų, norų, nusivylimų ir troškimų iš kurių neišvengiamai anksčiau ar vėliau išsirutulios rūpestis, nes esu žmogus.

Būtis

Žvilgsnis sutinka tavo klubus, liemenį, kaklą ir dangaus mėlynumo akis. Tik jas matau ryškių šviesų jūroje per kurią iriuosi link tavęs. Man gėda būti savimi prieš tokią nenusakomą tobulybę. Jaučiuosi nepakankamas, bet nuvijęs mintį šalin atsistoju veidu priešais. Abu lyg susitarę nusukam žvilgsnius. Aš nežinau kaip elgtis. Ar esu per arti? Ar per toli? Galėčiau paliest tave? Klubus, liemenį, kaklą? Galėčiau. Dabar mano rankos ilsisi ant tavų pečių, o į akis žiūrėti per daug gėda. Stengiuosi nesugauti žvilgsnio, nors jaučiu kaip gręžte gręži skylę mano kaktoje. Pats sau šypsausi ir mąstau, kad reikia dar išgerti. Tobulas laikas būti girtu ir mąstyti apie tai, kad atsidūręs tavo lovoje neišdrįsiu pažiūrėti į akis. Jūros spalvos akių rainelėse matysiu savo atvaizdą ir būsiu užsimerkęs, nes negaliu pakęsti savęs. Nenoriu žvelgti į sielos veidrodį ar kaip ten sakoma. Kažkaip sakoma. Kažkaip kalbama. Girdžiu kad kažkas su manimi kalba.

- Pailsai? – klausia per didelio alkoholio kiekio ir depresyvaus epizodo padarinys, Donaldas Kajokas.

- Mirtinai pailsau ,- atsakau sekdamas eilėraščio eilutes iškaltas smegenyse.

Pailsau nuo kvailų svajonių ir paiko nepasitenkinimo, kai jos pagaliau išsipildo. Nuo savo drovumo, nevalingai raustančio veido ir drebančio balso. Nuo manymo kad aš geriausias, protingiausias. Nuo noro nustoti būti. Siekiu uždaryti ir sustabdyti pasaulį nuo sukimosi aplink savo ašį. Noriu, kad jis nustotų lietis kaip srauni upė, kad nustotų dusinti storais pirštais, kad pagaliau nuimtų nuo kaklo virvę, kuria kasdieną mane karia. Trokštu, kad apsaugotų nuo žiaurumo, abejingumo, pykčio. Uždarytų visus galimus kelius į kitų žmonių gyvenimą, atskirtų nuo tų šlykščių būtybių. Nuo tavęs. Klubų, liemens, kaklo, akių. Alkoholio jūros, kurioje skęstu. Skęstu. Eilėraštis smegenyse virsta upe ir išteka per burną tiesiai tau po kojomis. Su Kajoku daugiau nebekalbu, bet ryškiai matau nuoširdaus pasišlykstėjimo perkreiptą veidą tau nusigęžiant ir į muzikos taktą linguojančius tolstančius klubus. Dar tik aštunta, o aš girtas. Negaliu pajudėti. Pailsau. Mirtinai pailsau nuo būties.

Praeitis

Noriu į kaimą, į pavėsinę, į vasaros vakarus ir ilgus pokalbius. Nedideles parduotuves ieškant užkandžių ir maisto vakarienei. Toli gražu nenaują, vis gi erdvų automobilį, tačiau tokiu jis atrodė tik dėl to, jog visa erdvė gale priklausė man. Prilipdavau prie stiklo ir kaip pakerėta spoksodavau į pralekiančius medžius, geltonus rapsų laukus, vasariškus saulėlydžius, atslenkantį vakarą, vėsą, tamsą. Noriu grįžti į rytus, kai pusryčiam valgydavau manų košę su namine uogiene. Kai laukdavau autobuso nuo miesto ir medinių jaukių kaimiškų namukų atsiplėšusioje stotelėje, kurią žymėjo tik daug matęs iškleręs suolelis. Kartais šviesdavo saulė, kartais belaukiant kaip iš kibiro pildavo lietus užgožiantis mašinų judėjimą – sąsają su miestu, realiu pasauliu, trumpų atostogų pabaiga. Nemėgau lietaus, kadangi įsivaizduodavau, jog susitraukiu iki skruzdėlės dydžio ir jame galutinai ištirpstu. Atrodė, kad negaliu ilgiau laukti, nes lietus užgoš ne tik automobilius, mane taip pat. Menką egzistenciją. Ir minutės, rodos, išsitęsdavo į metus, o kai jau nebegalėdavau tverti jų svorio iš už posūkio išnirdavo autobusas ir viskas stodavo į vietas. Įlipdavom vidun, išsyk užplūsdavo šiluma ir ramiai dardėdavome miesto link. 
Noriu į laiką, kai viskas atrodė gerai. Nebūtinai taip buvo, bet atrodė. Man, vaikui, viskas atrodė gerai. Pasaulį sudarė saugūs namai, rūpestinga mama, atostogos kaimo žalumoje ir daug juoko. Pasivaikščiojimai iki ežero arba mėlynių rinkimas. Nemėgau uogauti. Man tai atrodė per daug kruopštus ir didelių laiko sąnaudų reikalaujantis darbas. Bet mėgau mišką, gaivą ir žalumą. Ypač po lietaus. Naujos pradžios, atgimimo kvapą. Pasiilgau anų dienų. Žinau, kad į jas nebegrįšiu. O jei ir atkursiu veiksmus, tokia kokia buvau jau nebebūsiu. Ir nieko bloga tame. Gerai nusimesti seną odą, žmones, kuriais buvau, apsimetinėjau, kūriau ir pristatinėjau aplinkiniams, sau pačiai. Nieko bloga ilgėtis praeities ir savęs. Šis ilgesys man – niekuomet nekisiantis komfortas, kurį iki mirties nešiosiu širdyje. Kaip ir kaimo žalumos, lengvų, naivių dienų paveikslą bei amžinai besišypsantį mamos veidą.