Recenzija: Zigmas Vitkus, Atminties Miškas: Paneriai Istorijoje, Kultūroje Ir Politikoje

„Įžengti į mišką – tai įžengti į harmonijos erdvę, kurioje siela turėtų atgyti. O jeigu tame miške nužudyta tūkstančiai žmonių?“[1] – taip literatūriškai Zigmas Vitkus pradeda savo mokslinę monografiją Atminties miškas. Paneriai istorijoje, kultūroje ir politikoje. Apie procesą, vykusį šioje vietoje, rašyta daug, kaip pastebi autorius – Klėjos ir Mnemosinės tarnautojai aktualizuoja procesą, bet mažai prisiliečia prie klausimo – kas buvo vėliau? Tokiu būdu, Z. Vitkus suteikia mums galimybę apmąstyti Holokausto atminimo politikos temą Paneriuose, bet pasirinkęs mikroistorijos metodologinę prieigą, mano manymu, per Panerius paliečia pačius fundamentaliausius atminimo politikos procesus Holokausto temoje ir pakviečia mus į komplikuotą, bet svarbią kelionę į Atminties mišką – Panerius. 

Išsikeldamas tikslą – išanalizuoti Panerių memorialo kismą atminimo politikoje, Z. Vitkus kiekvienai erdvei ir laikui naudoja savitas priemones prakalbinti Panerius. Pasakojimas pradedamas iš toli, XVIII-XIX a., dar nuo to laiko, kuomet Paneriai siejosi ne su žudynėmis, o su Vilniaus apylinkių brangakmeniu. Autoriaus manymu, ši vieta visuomenėje pirmiausiai yra žinoma ne kaip tragedijos vieta, bet kaip pramonės ir paslaugų zona, o beskaitant kaskart  yra sugrįžtama prie klausimo – kodėl ir kaip žmonės (ne)pasakoja apie šią vietą?

Kiekvienas knygos skyrius, kaip jau minėta, turi savo laiką ir erdvę, kuriuose Paneriai kito veikiami politinių, socialinių bei kultūrinių veiksnių, šalia to, išryškinant dinamiką skirtingose atminimo kultūrose[2]. Pradedama nuo kelių vaizdinių prieškariu ir karo metais, vėliau nupiešiama stalinmečio, ankstyvojo chruščiovmečio, brežnevmečio situacija, o galiausiai baigiama nepriklausoma Lietuva. Autorius, kaip ne kartą mini, neanalizuoja Holokausto proceso, jam rūpi klausimas – kas buvo vėliau, ir tik keliais epizodais įvaizdinamas istorinis kontekstas, prieš pereinant į atminties kismo kelius ir takelius. Panerių memorialo studijavimas, pasak autoriaus, buvo būdas įgyti distanciją nuo proceso, todėl atminties tyrinėjimas tampa tarpininkas[3]. Kiekvienam skyriui būdingas savas pasakojimas ir to pasakojimo priemonės, t. y. šaltiniai, pvz. kalbėdamas apie prieškarį ir karo metus, autorius gausiai naudoja atsiminimus - Czesławo Miłoszo, Józefo Mackiewicziaus, kalbant apie prieškarį, o žudynių siaubas pasakojamas per Paneriuose gyvenusio lenkų žurnalisto Kazimierzo Sakowicziaus Panerių dienoraštį, situaciją prakalbinant iš stebėtojo perspektyvos, tokiu būdu asmeninis pasakojimas autoriaus knygoje neretai tampa pagrindine ašimi. Paraleliai šiame skyriuje (o ir visoje knygoje) gausu iliustracijų – žemėlapių, archyvinių nuotraukų, paties autoriaus darytų kadrų, pasakojimui suteikiant vizualizacijų, kaip fiziškai kito Panerių memorialas.

Analizuodamas Panerius stalinmečiu ir ankstyvuoju chruščiovmečiu, autorius dekonstruoja ypatingosios komisijos (SYK) tyrimus bei aptaria sovietų pradėtus panaudos procesus Panerių tragedijos atžvilgiu. Taip pat analizuojamos politikų (ir ne tik) kalbos, straipsniai, kurie tampa atramos taškais, aiškinančiais procesą, kuomet žydai niveliuojami ir po truputį tampa sovietiniais piliečiais. Nevengiami ir platūs rakursai į geopolitinius procesus, kuriuos autorius sieja su politika Paneriuose, taip tarsi bandant per Panerius atrakinti kas vienu ar kitu momentu vyko pasaulyje ir kaip tai turėjo įtakos tam, kas vyko Paneriuose, naudojant jau minėtą mikroistorijos prieigą. Trečiajame skyriuje – apie Panerius chruščiovmečiu ir ankstyvuoju brežnevmečiu, autorius pradeda kalbėti ir per priimtus nutarimus dėl paminklų Paneriuose, egzistavusius projektus, lankytojų atsiliepimus, brošiūras, partijos veikėjų susirašinėjimus ir t.t., tokiu būdu išlaikant balansą tarp politinio ir visuomeninio vertinimo. Kituose skyriuose – apie Panerius brežnevmečiu ir nepriklausomoje Lietuvoje, situacija panaši – autorius stengiasi išlaikyti balansą tarp politinio ir visuomeninio lygmens Panerių atminties atžvilgiu. Toks nuoseklumas gana aiškiai išskiria aptariamųjų laikmečių problemas – sovietmečio, kuomet atminties vietos turėjo hierarchinę struktūrą pagal savo panaudą (pvz., IX fortas tuo buvo daug patrauklesnis, būtent to priežastis autorius knygoje analizuoja) bei atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, iškeliant atminties, kaip nestabilaus ir turinčio savo pratęsimą, proceso problemą.

Nepaisant mokslinės monografijos pobūdžio, Z. Vitkus rašo lengvai ir viską dėsto nuosekliai, nėra „ [a]kademinio žargono vergas“[4], ko gero tam įtakos turėjo autoriaus darbo patirtis Bernardinai.lt dienraštyje, dirbant visuomenės ir istorijos temų redaktoriumi. Priedo, darbas gimė iš autoriaus disertacijos panašia tema. Knygos pasakojimą pradėdamas nuo XVIII-XIX a. Panerių, kaip Vilniaus brangakmenio, tapatybės, šalia pateikdamas įžvalgas, Panerių istoriją autorius skleidžia papildomai su savo paties pasakojimu, kadangi skaitant nejučia trumpam panirstama į autoriaus eseistinius apmąstymus, tačiau tokie „garsai, kvapai ir šviesos žaismas“[5] bei kiti emociniai išgyvenimai tikrai nenumokslina teksto ir nepadaro jo istorine proza. Galbūt ši dalia paliekama kitų sričių atstovams, net tarsi uždegant viltį, jog atsiras lietuviškasis Jevgenijus Jevtušenka, Dmitrijus Šostakovičius ar Anatolijus Kuznecovas, kurio romaną Babyn Jaras (tam tikra prasme Kijevo Paneriai) yra išvertęs (dar nepublikuotas) Z. Vitkus[6],  tačiau atkreipiant dėmesį į tai, ką ir daro autorius pasiremdamas Ralfu Levie, jog praėjus tiek metų po Antrojo pasaulinio karo tragedijų, po pirmosios kartos (iš)gyvenimų, akmens nebeužtenka – reikia pasakoti, kodėl tas akmuo čia[7].

Tokiu būdu galima kelti ir platesnį klausimą, kokiais būdais reikėtų įatmintinti Panerius ir atkreipti deramą dėmesį, pakol atmintis nevirto vaizduote (jei dar nevirto)? Viename iš savo straipsnių, lygindamas Varšuvos ir Vilniaus atminimo lentelių politiką, autorius linkęs dėmesį kreipti į mnemonikos priemones, padedančias miestelėnams kurti kolektyvo tapatumą[8]. Praėjus beveik 80 metų po tragedijos Paneriuose, būdas išlaikyti santykį su praeitimi lieka tik tekstuose, meno kūriniuose, muziejuose, paminkluose bei kitose formose, kurios galėtų pažadinti vaizdinius ne tik su įvykiais susijusiems žmonėms ar istorikams, bet ir puoselėtų empatijos ir moralinės vaizduotės ugdymą[9] tai daliai, kuri yra gana tolimame santykyje su Holokausto atmintimi. Autorius knygoje meistriškai atskleidžia tai, jog Paneriai yra puiki vieta neužmiršti, nes (at)kuriant vaizdinį, pirmiausia reikalingas kontekstas – kas, kaip ir kodėl įvyko? Tam tikra prasme Z. Vitkaus knyga yra kvietimas, o gal net asmeninis pasakojimas[10], siekiant vėl įžiebti atminties politikos diskusijas dėl nepadarytų namų darbų, kurios baisiai varginančios ir reikalaujančios ilgų procesų. Tačiau kitokio būdo išsilaisvinti iš atminties getų[11] vargu bau ar rasime, juolab, pokomunistinės šalies našta yra pastoviai alsuojanti totalitarinė šmėkla su vientisu naratyvu, manicheizmu (gėrio ir blogio pradai), o tiksliau – jie ir mes skirtimi, reikalaujant greitų atsakymų.

Knygoje norom nenorom iškyla modernios ir postmodernios visuomenės iššūkiai išgirsti kitą, t. y. šalia Panerių memorialo kaitos atminties politikoje, paraleliai susisieja ir taip reikalingas tautinės refleksijos judesys[12]. Knygos aktualumo piką laikyčiau būtent dabarties dienas, ne vien dėl karų duodamo fono (tiek Ukrainos, tiek Izraelio), bet ir dėl jau prasidėjusio postpaminklinio būvio, su galimybe diskutuoti in sine ira et studio. Nors apie Panerių memorialo atminties kismo dinamiką reikėtų galvoti pradedant nuo 1944 m., tačiau tik 1990 m. susigrąžinta teisė patiems kurti ir įprasminti šią vietą, todėl remiantis Vytauto Berenio žodžiais, jog „Istorinę atmintį sudaro ne tik tai, ką mes prisimename, bet ir tai, kas yra išstumta iš mūsų atminties, ko nenorim prisiminti“[13], kyla klausimas, kurį kelia ir Z. Vitkus – ko nenorim prisiminti, turint minty ne tik Panerius, bet ir paralelius procesus, vykusius tuo laikotarpiu?

Pirmiausia, Z. Vitkaus darbas yra bandymas išeiti iš homogeniško istorijos suvokimo, parodant Panerių istoriją ne tik kaip lietuvių, bet ir žydų, lenkų, romų, sovietų karo belaisvių, ypač pažymint tautinio atgimimo laikotarpį, kuomet „Sovietiniam režimui atleidus politinės ir ideologinės kontrolės varžtus, ėmė klostytis palankesnės religinio ir kultūrinio gyvenimo sąlygos visoms Lietuvos SSR gyvenusioms tautinėms bendruomenėms“[14]. Tačiau ilgainiui, kaip ir pastebi Z. Vitkus, politiniam elitui pradeda trūkti ryžto sutvarkyti ir įveiklinti Panerius dėl „[H]olokausto atminimo kolektyvinėje Lietuvos gyventojų atmintyje (vaizduotėje) antraeiliškumo)“[15], tad čia, mano manymu, atsiveria nenoras spręsti atminties konflikto, turint mintyje vis dar gajų nenorą pripažinti (ar diskutuoti) lietuvių dalyvavimo žydų, o tiksliau – savo tautiečių, žudynėse Lietuvoje, tame tarpe ir Paneriuose.

Kuo motyvuotas nenoras pripažinti to, kas trivializuoja Holokausto atmintį Lietuvoje? Viena vertus, Vytauto Berenio pažymimas pragaištingas žydų vaidmens įsivaizdavimas 1940 m., neva žydai susikompromitavo kaip Lietuvos piliečiai ir prarado vietos gyventojų pasitikėjimą[16]. Tokie mitologizavimai aktualūs ir skaudūs iki šiol, būk tai Ukmergės vaidai, kuomet kalbant vieną (buvo partizanas), nepasakoma kita (dalyvavo Holokauste), ar būk tai Vilniaus miesto tarybos narys, leptelėjęs neva žydai kerštavo visiems 1941 m. Birželio sukilimo dalyviams ir uoliai dirbo sovietinėse saugumo struktūrose (nors procentiniai duomenys per capita tokius mitus seniai paneigė). Taip pat tapatybės praradimo angažavimas, remiantis mitais ir radikalaus nacionalizmo užkratais, vargu ar išlaikytų Z. Vitkaus kontrargumentą, jog „[j]eigu kelių partizanų vadų pripažinimas dalyvavusiais žudynėse sugriaus mūsų tapatybę ir valstybės pagrindus, tai tokia silpna tapatybė ir tokie sutrūkę valstybės pamatai turi būti sugriauti.“[17] Tokį nenorą galima sieti su imperinio patriotizmo formule (be abejo, suvokiant jos kontekstą), „teisi ar ne – tai mano šalis“[18] humanistines vertybes teikiant selektyviai bei bandant primesti klaidingas prielaidas – kaltės pripažinimas à sionistų apologetika ir tėvynės išdavystė. Galima tik paantrinti Leonido Donskio minčiai, jog diskusijos tema turi būti pagrįsta intelektualiniais ir moraliniais kriterijais, kartu atsisakant dviejų genocidų teorijos ar kitų primestų propagandos diskursų[19].

Problema neretai kyla ne vien su nenoru pripažinti kaltės (ar jos nesuvokimu), bet ir dėl nesupratimo, jog nacionalizmas (šiuo atveju neigiamąja savo konotacija gravituojant su ksenofobija ir neapykanta, nemaišant su liberaliuoju nacionalizmu)[20] neprieštarauja savo šalies kritikai, t. y. jei yra pripažįstama, jog lietuviai dalyvavo Holokauste (be formuluočių maža dalis lietuvių ar grupė kriminalų, kaip kartą išsireiškė tuometinis ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius[21]), tai jokiais būdais nesumenkina šalies autoriteto, o priešingai. Tokius apmąstymus iškelia ir Z. Vitkus skyriuje Monumento žydams atidengimas ir Panerių kaip dialogo erdvės gimimas kur analizuojama situacija, kuomet Dovas Shilanskis, tuometinis Izraelio parlamento pirmininkas, aštriai sureagavo į kai kurių Lietuvos atstovų išsireiškimus, šalia to, autorius išryškina vis dar gajų žudynių masto (įsitraukusių lietuvių) pozicionavimą – „labai daug“ vs. „atplaišos“[22]. Problema, be abejo, aktuali iki šių dienų, tačiau bandymų susikalbėti akivaizdžiai daugėja, tą patį akcentuoja ir Z. Vitkus, teigdamas, jog pozicija keitėsi „[n]uo požiūrio į Holokaustą kaip į „jų“ tragediją iki Holokausto kaip „mūsų“ nelaimės (bent jau oficialiu lygmeniu)“, akcentuojant tuomečio prezidento Valdo Adamkaus 2000-ųjų rugsėjo mėnesio kalbą, kur tragedija pereina nuo jūsų, prie mūsų[23].

Įvairiausios atminties diskusijos vyko jau ir po autoriaus knygos pasirodymo, galbūt ateityje bus išleistas naujas leidimas, o gal ir nauja knyga, kuri atnaujintų ar pradėtų naują Panerių memorialo atminties raidos etapą. Forume Istorijos politikos forumas 2023: Atmintis. Istorija. Politika. Z. Vitkus, teigė, jog egzistuoja nenoras spręsti atminčių konfliktų[24], nes tokiu būdu yra apsibrėžiama politinė tapatybė (beje, ginčų begalybėje pastarųjų entuziastams išsiskiria dopaminas ir endorfinai, dar viena priežastis nenorėti (iš)spręsti opių klausimų)[25]. Lietuvoje tokio tipo pavyzdžių galėtų būti Petro Cvirkos paminklas, Žaliojo tilto skulptūros, kuomet dažniausiai politiškai angažuoti žmonės siekia ne perprasminti paminklus, bet juos griauti, tokiu būdu sugriaunant ir galimybę per juos pasakoti politinius, socialinius bei kultūrinius pokyčius toje erdvėje, kaip tai daro Z. Vitkus, tik jau rašytine forma. Rasa Antanavičiūtė viltingai svarstė, kad galbūt kada nors ateis laikas, kuomet tokios diskusijos (ar veiksmai) daugiau atims nei laimės balsų ir istorinė atmintis nebus naudojama dėl politinės panaudos[26]. Galima tik palinkėti viltims išsipildyti. Tačiau Z. Vitkus, mano manymu, knygoje užčiuopia dar vieną labai svarbu klausimą – ar kiekvienas praeities reliktas, nors ir iš sovietmečio (ar bet kokio kito laiko, kuris tarsi neatspindėtų dabarties), turi būti pašalintas, sunaikintas?

2022 m. vasario 24 d. Rusijai pradėjus visapusišką invaziją į Ukrainą, Lietuvoje (ir ne tik) kilo masinis sovietinę armiją šlovinančių paminklų šalinimas iš viešųjų erdvių, parengtas desovietizacijos projektas. Be abejo, visuomenėje prasidėjo diskusijos, ypač kalbant apie kapus, jog šių vietų liesti negalima. Įdomu tai, jog jau nepriklausomybės metu sovietinis obeliskas su žvaigžde ir įrašu „Fašistinio teroro aukoms“[27] Panerių memoriale nebuvo pašalintas, lygiai taip pat pašalintas nebuvo ir po kilusio pasipiktinimo dėl sovietinių reliktų, nors, pastarasis obeliskas buvo pastatytas po to, kai buvo nugriautas Vilniaus žydų bendruomenės pokariu pastatytas paminklas. Z. Vitkus, komentuodamas šiuos įvykius minėjo, jog žvaigždė, esanti ant Panerių obelisko, yra vienintelė, kurią gintų, nes tai yra atminties ženklas, per kurį, pasitelkus gidus, būtų galima kalbėti kaip kito Panerių atminties erdvė[28]. Ir išties, pavyzdys galėtų būti IX fortas Kaune, kurį autorius dažnai pasitelkia lygindamas su Panerių memorialu, ir kuris tam tikra prasme po sovietmečio išgyveno dar vieną savo perprasminimo laikotarpį, kaip pvz. Alfonso Vincento Ambraziūno skulptūros, kurių pirminė intencija nebuvo tokia, kokia egzistuoja dabar, arba Marijos Drėmaitės žodžiais tariant, „[j]os puikiai prisitaikė arba buvo pritaikytos, pernaudotos, nes yra abstrakčios“[29].

Atsparumas manipuliacijai ir gebėjimas atsiriboti nuo primetamų vertinimų yra tai, ką būtų galima palinkėti knygoms, kurios bando lįsti į atminties miškus. Paneriai kaip niekas kitas yra puikus būdas pasakoti atminties politikos kismą bei dinamiką Lietuvoje (ne tik Paneriuose), ką puikiai perteikia Z. Vitkus. Tačiau tuo pačiu autorius nepatogiai beda pirštu į tai, jog Paneriai, po daugiau nei 30-ies metų, kolektyvinėje atmintyje vis dar yra antraeilėje pozicijoje. Kodėl? Vienas iš būdų ieškoti atsakymo yra Z. Vitkaus knyga, kuri nuves į tamsų ir tankų mišką, viliantis nepaklysti ir prisiminti kelią. 

[1] Zigmas Vitkus, Atminties Miškas: Paneriai Istorijoje, Kultūroje Ir Politikoje Vilnius: Lapas, 2022, p. 11.

[2] Ten pat, p. 20.

[3] Homo cultus. Istoriko teritorija. Atminties miškas: Paneriai (ved. A. Švedas), in: tinklalaidė Homo cultus. Istoriko teritorija (interaktyvus), https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000229556/homo-cultus-istoriko-teritorija-atminties-miskas-paneriai

[4] Donatas Puslys, „Donatas Puslys. Atminties keliu nuo Panerių iki Trondheimo“, 2022-08-27, in: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1766428/donatas-puslys-atminties-keliu-nuo-paneriu-iki-trondheimo

[5] Homo cultus. Istoriko teritorija. Atminties miškas: Paneriai (ved. A. Švedas), in: tinklalaidė Homo cultus. Istoriko teritorija (interaktyvus), 2022. Interneto prieiga: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000229556/homo-cultus-istoriko-teritorija-atminties-miskas-paneriai

[6] Anatolij Kuznecov, Babyn Jaras, in: Literatūra ir menas, 2023, nr. 19, p. 51-54.

[7] Zigmas Vitkus, Po blogio. Ką gali paminklai, in: Literatūra ir menas, 2023, nr. 17, p. 5-7.

[8] Zigmas Vitkus, Atminimo lentelės, kur jūs? Apie atminimo lentelių politiką Varšuvoje ir Vilniuje, in: Naujasis Židinys – Aidai, 2017, nr. 5, p. 54.

[9] Zigmas Vitkus, „Zigmas Vitkus. Panerių ir Vilniaus geto muziejų belaukiant“, 2023-09-25, in: https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2084300/zigmas-vitkus-paneriu-ir-vilniaus-geto-muzieju-belaukiant?fbclid=IwAR1yt-4d-OpKKpJg0T-Y7GVCj2ZFVDqBZtagYkkyifBnY0Z0v580P6TSQgk

[10] Zigmas Vitkus 2014–2019 m. buvo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Panerių memorialo vedėjas bei Panerių memorialo Holokausto ir visoms nacizmo aukoms kompleksinio atnaujinimo projekto koordinatorius.

[11] Diskusijoje Kauno IX forto muziejuje, „Kodėl ne(su)sikalbame: skausminga Lietuvos okupacijų istorija“ (I dalis), 2021. Interneto prieiga: https://www.youtube.com/watch?v=NtGCSfwTxss

[12] Vytautas Berenis, Holokaustas ir lietuvių istorinė sąmonė, in: Politologija, 2000, Nr. 3, p. 4.

[13] Ten pat.

[14] Zigmas Vitkus, Atminties Miškas: Paneriai Istorijoje, Kultūroje Ir Politikoje Vilnius: Lapas, 2022, p. 235.

[15] Ten pat, p. 351.

[16] Vytautas Berenis, Holokaustas ir lietuvių istorinė sąmonė, in: Politologija, 2000, Nr. 3, p. 11.

[17] Aurimas Švedas, „Istorikas: jeigu tiesos pripažinimas sugriaus tapatybę, tokia tapatybė turi būti sugriauta“, 2021-12-25, in: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1563562/istorikas-jeigu-tiesos-pripazinimas-sugriaus-tapatybe-tokia-tapatybe-turi-buti-

[18] Leonidas Donskis ir Tomas Venclova, Optimizmo Paieškos Pesimizmo Amžiuje: Rytų Europos Nuojautos Ir Pranašystės, Vilnius: Versus Aureus, 2015, p. 9.

[19] Leonidas Donskis, Ar įmanomas lietuvių ir žydų dialogas?, in: Akiračiai, 1998, Nr. 5, p. 11. Donskis, akiratis, p. 9-10.

[20] Leonidas Donskis ir Tomas Venclova, Optimizmo Paieškos Pesimizmo Amžiuje: Rytų Europos Nuojautos Ir Pranašystės, Vilnius: Versus Aureus, 2015, p. 13.

[21] Zigmas Vitkus, Atminties Miškas: Paneriai Istorijoje, Kultūroje Ir Politikoje Vilnius: Lapas, 2022, p. 262-263.

[22] Ten pat, p. 264.

[23] Ten pat, p. 267.

[24] Sąvoką atminčių konfliktai ar atminčių karai galbūt derėtų keisti į atminčių ginčai ar nesutarimai, kaip siūlo Z. Vitkus, nes tokiu būdu žodžiai karai ar konfliktai suponuoja, jog šie procesai yra intensyvūs ir nesibaigiantys, nors Lietuvoje tai labiau pasireiškia kaip cikliniai susikirtimai (suinteresuoti ar ne).

[25] Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos inicijuojamas vienos dienos istorijos politikos forumas, „Istorijos politikos forumas 2023: Atmintis. Istorija. Politika.“, 2023. Interneto prieiga: https://www.youtube.com/watch?v=X4WldrDS3CM

[26] Monika Kazabuckaitė ir Jurgita Žana Raškevičiūtė, Viešoji erdvė, viešoji nuomonė ir viešas interesas: (post)paminklinis būvis?, in: Metai, 2023, Nr. 10, p. 80.

[27] Zigmas Vitkus, Paneriai: Senojo žydų atminimo paminklo byla (1948–1952), in: Naujasis Židinys – Aidai, 2019, nr. 2, p. 25.

[28] Leidyklos LAPAS organizuotas Zigmo Vitkaus knygos „Atminties miškas. Paneriai istorijoje, kultūroje ir politikoje“ pristatymas, 2022. Interneto prieiga: https://fb.watch/p3a1OyZOiU/

[29] Monika Kazabuckaitė ir Jurgita Žana Raškevičiūtė, Viešoji erdvė, viešoji nuomonė ir viešas interesas: (post)paminklinis būvis?, in: Metai, 2023, Nr. 10, p. 91.

Recenzijos šaltinius ir literatūrą galite rasti čia: https://docs.google.com/document/d/19-u_1gimPqCm09Bum19HWBTaKhJbSJfvmnPdsGzNr1A/edit?usp=sharing